„Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol. 3,1).
Žodžiai, kuriais šv. Paulius kreipiasi į Koloso bendruomenę, mums sako, kad egzistuoja pasaulis, kuriame viešpatauja tikroji meilė, pilna bendrystė, teisingumas, taika, šventumas, džiaugsmas; pasaulis, į kurį negali įžengti nuodėmė nei sugedimas; pasaulis, kuriame Tėvo valia tobulai išpildyta. Tai – Jėzaus pasaulis. Jis atvėrė jį mums savo prisikėlimu, pereidamas per sunkų kančios išbandymą.
„Ačiū, kad atėjai į žemę, norėdamas mums parodyti Kelią, norėdamas tapti Keliu. Mes, pranykę tavyje, visada būsime šviesoje, nors ir panardinti į tirščiausias tamsumas. Ačiū, kad gimei, gyvenai ir mirei už mus, už mane“.
Chiara Lubich
Brangieji, Jėzus gimė apsuptas pasaulio tamsos, tačiau dar ir šiandien prisimename Jį ir jo gyvenimą, kuris tapo mums šviesa. Palinkėkime vieni kitiems, kad taip pat ir per mūsų meilę, Jėzus tikrai galėtų gimti ir atgimti mūsų namuose, aplinkoje, mūsų pasaulyje. Su Šv. Kalėdom ir Naujaisiais Metais!
Jūsų fokoliarai
Nico Tros. Pamąstymai po PJD: Kokių „naujų formų“ reikia Bažnyčiai?
Entuziazmas – tai žodis, kurį dažniausiai kartojo popiežius Benediktas XVI rugpjūčio 24-ąją, per visuotinę audienciją dalydamasis įspūdžiais iš Pasaulio jaunimo dienų Madride. Ir tikrai – visas pasaulis dalyvavo jaunatviškoje tikėjimo ir džiaugsmo šventėje. Ne paslaptis, kad Bažnyčia Europoje išgyvena sunkius laikus. Vienose šalyse daugiau, kitose mažiau krenta į akis, kad bažnyčiose lankosi daugiausia vyresnio amžiaus tikintieji. Viena kita jauna šeima, dar rečiau – pavieniai jauni žmonės, nekalbant jau apie drastiškai sumažėjusius pašaukimus kunigystei ir vienuoliniam gyvenimui. Kita vertus, Madride matėme visiškai priešingą vaizdą: Pasaulio jaunimo dienos, kaip rašė laikraščiai, pritraukė pusantro milijono jaunų žmonių.
Vaizdo įrašas, vaizduojantis popiežiaus Jono Pauliaus II ir Fokoliarų judėjimo istorinius momentus, buvo įteiktas kaip Chiaros Lubich dovana Šventajam Tėvui 2003 metais 25-ųjų jo pontifikato metinių proga. Garso takelis ir subtitrai anglų kalba.
Pirmieji krikščionys, kaip liudija sena tradicija, susitikę sveikindavosi žodžiais: „Kristus prisikėlė“. Šis pasisveikinimas dar išlikęs šiandien, ypač Ortodoksų Bažnyčioje. Tai džiugus skelbimas nepaprasto įvykio, tokio gyvo ankstyvojoje Bažnyčioje, nes Jėzaus gyvenimas buvo dar visiškai naujas krikščionių atmintyje. Dabar, po 2000 metų, mūsų bažnyčiose tvyrantis pamaldumas neretai pasižymi rimties kupina tyla. Tai, be abejo, dievobaimingumo išdava, tačiau perdėm individualistinio, jam labai trūksta džiaugsmingo žinojimo, kad Prisikėlusysis yra čia, su mumis.Paklauskime savęs, ar mūsų pamaldumo formos ir apskritai mūsų krikščioniškas gyvenimas dera su pirmųjų krikščionių bendruomenių gyvenimu? Ar mūsų gyvenimas perėmęs tai, ką naujo Šventoji Dvasia atnešė mūsų laikais?
