Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Maria Voce. Mokytis brolystės

Rugpjūčio pabaigoje netoli Romos esančiame Kastelgandolfe vyko tarptautinio katalikiško Fokoliarų judėjimo surengtas ugdymo ir švietimo srityje dirbančiųjų kongresas. Tai jau ne pirmas kartas, kai įvairių sričių specialistai susitinka ne vien tam, kad pasidalintų patirtimi ar naujomis idėjomis, bet ir norėdami pažvelgti į savo darbo lauką Evangelijos šviesoje. „Learning fraternity“ - taip pavadintas susitikimas gvildeno itin aktualią globalaus pasaulio temą – brolystę. Siūlome dabrtinės Fokoliarų judėjimo vadovės mintis, išsakytas per interviu renginio pradžioje. Pasak Jono Pauliaus II, bažnytiniai judėjimai yra Šventosios Dvasios atsakymas į aktualias laikmečio problemas. Todėl neabejojame, kad ši specifinė patirtis gali būti naudinga ir didesniam žmonių skaičiui.

Chiara Lubich mūsų dienomis priminė apie brolystės svarbą. Kaip ją atrado, kur glūdi jos šaknis?

(…) Sveikindama šį kongresą, noriu pirmiausia pasidžiaugti, kad pasirinkote būtent tokią temą – brolystė. Tai be galo patraukli, aktuali tema mūsų vis globalesniame pasaulyje, kuriame, nepaisant visos globalizacijos, o gal kaip tik dėl jos, dar tiek daug vienatvės. Fokoliarų judėjimas, kaip žinome, yra brolystės laboratorija, būtent todėl, kad įtraukia įvairiaus amžiaus, rasių, kultūrų, kalbų, religijų, tikėjimų žmones, – visi jie pašaukti tam pačiam brolystės idealui.

Klausi manęs, kokia yra šios brolystės šaknis? Manau, kad toje Chiaros Lubich intuicijoje, gimusioje dar pačioje judėjimo pradžioje 1943-iaisiais, kai visai netikėtai jos sielai atsivėrė neabejotina tikrovė, kad Dievas yra Meilė. O suprasti, kad Dievas yra Meilė, reiškia suprasti, jog Dievas yra Tėvas, visų Tėvas, visos žmonijos ir visų žmonių, ir kiekvieno žmogaus. Šitai kvietė Chiarą Lubich, o vėliau ir visus tuos, kurie norėjo dalintis šiuo idealu, į kiekvieną žmogų žvelgti kaip į brolį.

Taigi, kiekvienas vyras, kiekviena moteris, nepaisydami to, kiek yra kitokie nei aš, kiek, galbūt pagal normalumo kanonus, nėra priimtini, vis tiek yra Dievo vaikai, yra mūsų broliai ir turi teisę būti šitaip suprasti ir priimti visų mūsų. Štai kokia yra toji šaknis!

Savo kelionėse po pasaulį sutikai daugybę įvairiausių kultūrų žmonių, susidūrei su dramatiškomis ir viltį teikiančiomis situacijomis. Pasiremdama savo patirtimi, ar manai, kad egzistuoja pavyzdinis žmogaus tipas, kuris geba tinkamai atsiliepti į žmonijos iššūkius, kuriuos pateikia šiandienos pasaulis? Koks tai turėtų būti žmogus?

Koks tai žmogus... Taip, išties yra nuostabi patirtis apkeliauti visą pasaulį; tačiau ir viso judėjimo patirtis įvairiuose kraštuose sako tą patį, kad pasaulyje klesti nuostabus skirtumų žaismas, ir pagrindinis iššūkis yra pasiekti, kad tie skirtingumai susidėliotų į visumą.

Tad tiems, kurie nori įgyvendinti brolystę, prieš jų akis iškyla uždavinys perkeisti šį pasaulį, kuriame labai dažnai skirtingumai sužadina įtarumą, priešiškumą, ne mainus, o greičiau konkurenciją, karus, ginčus, – perkeisti šį pasaulį į broliško gyvenimo pratybų aikštelę. O tai tampa įmanoma tada, kai atrandama, kad skirtumai praturtina, tai yra, jog visi šie skirtingumai yra, gali tapti indėliu šiai visuotinei brolystei kurti.

Klausi, koks tai turėtų būti žmogaus tipas? Sakyčiau, žmogus, kuris sugeba būti broliu, sugeba tapti visų broliu, kuris geba suprasti tą, kuris yra šalia, sugeba dalintis bet kurio žmogaus skausmu ar džiaugsmu. Pradėdamas, kaip ragina popiežius Pranciškus, nuo periferijos, tai yra nuo tų, kuriuos įprasta laikyti visuomenės atmestais, apleistais, o žvelgiant iš brolystės perspektyvos, ir jie turėtų būti skatinami; taip pat ir atviras žmogus, gebantis suderinti globalumą ir lokalumą, sugebantis pažvelgti į šalia esančiuosius, sugebantis viską padaryti dėl tų, kurie yra arčiausiai, – tačiau jo siela atvira visam pasauliui ir visiems žmonijos poreikiams. Manau, kad toks žmogus gali būti brolystės prototipas.

Jau šiek tiek užsiminei apie tai, tačiau kaip manai, ką galime daryti mes, kaip pavieniai asmenys, grupės, ugdymo įstaigos, norėdami įgyvendinti savo įsipareigojimą brolystei?

Man atrodo, kad šiek tiek jau matyti, kad kurti brolystę yra įmanoma kas kartą, kai kiekvienas sugeba įsitraukti į kokią nors situaciją, išeiti iš savo uždaros erdvės ir laikyti save dovana kitiems, o kitus priimti kaip dovaną sau.

Žinoma, brolystė nėra toks dalyks, kuris įgyjamas mostelėjus stebuklinga lazdele. Jai reikia įsipareigojimo, reikia darbo. Be to, brolystė yra menas, menas, kurio mokoma, kurio išmokstama, kuris paliudijamas.

Ir liudijamas pirmiausia gyvenimu, sutampančiu su žodžiais, todėl ypač visi tie, kurie dirba ugdymo sferoje, o tam tikru atžvilgiu – tai darome mes visi, skirtingais lygiais, esame visi įsipareigoję išmokti šio meno, perteikti šį meną, ir ypač konkrečiu gyvenimo pavyzdžiu, mylėdami ir tai, be jokios abejonės, turi įtraukiančią jėgą. Paskui reikia atsižvelgti į tai, kad šis broliškas veikimas yra užkrečiamas ir kitus paskatina į šią konkrečią meilę atsiliepti, tad ratas ima plėstis. Be abejo, paskui esame įpareigoti sukurti kai ką bendro.

Manau, jog yra svarbus šis aspektas „mokytis kartu“, kad galėtume „mokyti kartu“. O „kartu“ reiškia dalintis teigiamomis patirtimis, sutinkamais sunkumais, padėti vieni kitiems įgyti tas specifines kompetencijas, kurios tampa vis būtinesnės dabartiniame pasaulyje. Reiškia sukurti projektus, taip pat ir tarptautiniu mastu, kokį realizuojate ir čia dabar.

Reiškia gebėti mokyklą paversti aikštynu, kuriame praktikuojamas brolystės sportas, brolystės bendrystė; reiškia megzti „tinklus“ tarp skirtingų mokyklų, „tinklus“ tarp mokyklų ir institucijų, tai yra išnaudoti visas galimybes. Pasakysite: „Tai – sunki, tai sudėtinga užduotis!“ Žinoma, sunki ir sudėtinga, tačiau jau pradėta vykdyti. Aš žinau, kad ugdymo srityje Fokoliarų judėjimas yra pradėjęs jau ne vieną iniciatyvą šia kryptimi ir esu tikra, jog ir šis kongresas yra viena iš šių veiklų, galinti tapti kitų projektų generatoriumi, o ypač vesti į naują viltį.

Parengė S. Žiugždaitė

publikuota: www.bernardinai.lt