Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

Ištakos (3)

Tęsiame pasakojimą apie fokoliarų judėjimo pradžią, apie laiką, kada Chiara ir kitos merginos patyrė Evangelijos pažadus konkrečiai, apie tai, kaip jos ėmė rūpintis pasauliu.

Ne tik merginos, kurios gyveno pirmajame fokoliare, bet ir žmonės, kurie buvo netoli jų, tais mėnesiais pajuto didžiulį savo gyvenimo pasikeitimą. Jiems susidarė įspūdis, kad Jėzus tarp jų įgyvendina savo pažadą: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

Žmonės daugiau nebenorėjo prarasti Dievo buvimo tarp jų patirties, tad darė viską, kad Dievo buvimas, sukurta vienybė, tarp jų neišnyktų dėl kurio nors vieno kaltės. „Vėliau, gerokai vėliau, – patikslino Chiara Lubich – suvokėme, kad mūsų namelis yra netobula ir netradicinė Nazareto namelio reprodukcija: jame drauge gyvena priėmę skaistumo įžadus, o netrukus ir vedusieji su Jėzumi tarp jų“. Tai „fokoliaras“ (židinys), ta vieta, kur meilės ugnis šildo širdis ir maitina protus. „Tačiau, norint jį turėti tarp mūsų, – taip Chiara aiškino savo draugėms – turime būti pasiruošę atiduoti savo gyvybę vieni už kitus. Jėzus yra dvasiškai ir realiai tarp mūsų, jei esame tokiu būdu, kad esame pasirengę vienas už kitą numirti, suvienyti. Jis, kuris yra pasakęs: „Tegu jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų" (Jn 17,21)

Taigi, įkvėpti Chiaros fokoliaro merginų, daugelis žmonių ėmė konkrečiai, pasiryžę numirti vieni už kitus, siekti tarpusavio vienybės. Tuo metu toks vienybės siekimas atrodė visiškai naujas dalykas. O jis davė vaisių: netrūko atsivertimų, kurie įvykdavo dėl pačių įvairiausių priežasčių. Pavyko išsaugoti į pavojų patekusius pašaukimus, radosi nauji. Netrukus ir paaugliai, ir suaugusieji pradėjo sekti Chiarą ir jos drauges. Šeštadieniais vyko fokoliarių ir kitų žmonių susitikimai perpildytoje Massaia‘os salėje. Tų susitikimų metu Chiara pasakojo, ką konkrečiai pavyko nuveikti įkvėptoms Evangelijos. Be to ji kalbėjo apie tai, kas vėliau bus pavadinta vienybės dvasingumu. Chiaros idealas Trente sklido neįtikėtinu greičiu: jau 1945 metais juo sekė apie 500 žmonių – įvairaus amžiaus, vyrų ir moterų, visokių pašaukimų ir socialinių sluoksnių. Visi jie norėjo sekti Chiaros ir fokoliaro mergaičių idealu. Jos gyveno kaip pirmieji krikščionys, – viskas, visos gėrybės buvo bendros.

Evangelijoje skaitome tokią frazę: „Duokite ir jums bus duota“ (Lk 6,38). Šie žodžiai fokoliarėms ir jų sekėjams tapo kasdiene patirtimi. Jos davė stokojantiems ir patys gavo reikiamų dalykų iš kitų. Liko tik vienas kiaušinis visoms? Jį atidavė neturtingajam, kuris pasibeldė į duris. Tą patį rytą kažkas paliko ant namų slenksčio krepšį ... kiaušinių!

Taip pat yra parašyta: „Prašykite ir gausite“ (Mt 7,7). Jie prašė Dievo daugybės kasdieninių dalykų daugeliui stokojančių bei pagalbos reikalingų žmonių. Ir net karo metu gavo maišus miltų, dėžes pieno, stiklainius uogienės, malkų ryšulius, drabužių. Fokoliare neretai prie gražia staltiese užtiesto stalo sėdėjo fokoliarė ir vargšas, fokoliarė ir vargšas...

„Namelio" merginų elgesys stebino tuos, kurie jas sutiko. 1945 metais Kristaus Karaliaus šventėje Chiara ir jos bendražygės po Mišių susirinko aplink altorių ir kreipėsi į Jėzų taip paprastai, kaip kreipiasi vaikas į savo tėvą. Jos taip meldėsi: „Tu žinai, kaip sukurti vienybę, tokią apie kurią esi pasakęs: ut omnes unum sint (tegul visi bus viena). Štai mes esame čia. Jei nori, naudokis mumis vienybei kurti“. Tos dienos liturgija jas įkvėpė: „Prašyk manęs, – kartojo antroji Psalmė – ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe“. Taip visai paprastai jos ir paprašė savo Tėvo nieko mažiau nei „žemės pakraščių“. Joms Dievas buvo visagalis.

Visa tai neliko nepastebėta Trento miesto, turėjusio tada kelias dešimtys tūkstančių gyventojų, taip pat ir Trento bažnyčios. Arkivyskupas Carlo De Ferrari suprato Chiarą ir jos naują evangelinį nuotykį ir ją palaimino. Jo pritarimas ir palaiminimas lydėjo judėjimą iki pat arkivyskupo mirties. Nuo to laiko, beveik nepastebimai, fokoliarų judėjimas ėmė peržengti Trento miesto sienas, fokoliares atvykti kvietė į Milaną, Romą, Siciliją. Visur pagal Trento fokoliaro pavyzdį ėmė kurtis krikščionių bendruomenės. O vėliau fokoliarų judėjimas nukeliavo labai toli.