Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

Brangūs broliai ir seserys, sveikinu visus jus, Marijos Veikimo generalinės Asamblėjos dalyvius, norinčius, kad ji pilnai įsijungtų į šiandieninį Bažnyčios gyvenimą. Ypatingą sveikinimą skiriu Marijai Voce, kuri buvo pakartotinai patvirtinta prezidentės pareigoms ateinantiems šešeriems metams. Dėkodamas už jos žodžius, man skirtus taip pat ir jūsų vardu, nuoširdžiausiai linkiu jai ir artimiausiems jos bendradarbiams vaisingo darbo Judėjime, kuris pastaraisiais metais išaugo ir praturtėjo nauja veikla, taip pat ir Romos Kurijoje.

Praėjus 50 metų po Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčia kviečiama žengti į naują evangelizacijos etapą, liudydama Dievo meilę kiekvienam žmogui, pradedant nuo labiausiai stokojančių ir atskirtų; ir su viltimi, brolyste ir džiaugsmu skatinti žmonijos kelionę vienybės link.

Marijos Veikimas – visiems žinomas Fokoliarų Judėjimo vardu – gimė Katalikų Bažnyčioje iš mažos sėklos, iš kurios metų bėgyje išaugo medis, šiandien skleidžiantis savo šakas visoje krikščionių šeimoje, o taip pat ir tarp skirtingų religijų išpažinėjų bei daugybės tų, kurie puoselėja teisingumą ir solidarumą kartu su tiesos ieškojimu. Šis Veikimas kilo iš Šv. Dvasios dovanos – be jokios abejonės! – vienybės charizmos, kurią Dievas norėjo dovanoti Bažnyčiai ir pasauliui. Jos tikslas – prisidėti apčiuopiamai ir pranašiškai įgyvendinant Jėzaus maldą: „Tegul visi bus viena“.

Su didele meile ir dėkingumu prisimename Chiarą Lubich, nepaprastą šios dovanos liudytoją, kuri savo vaisingu gyvenimu paskleidė Jėzaus kvapą daugelyje žmogaus gyvenimo aspektų ir daugybėje pasaulio šalių. Būdamas ištikimas charizmai, iš kurios kilo ir kuria maitinosi, Fokoliarų Judėjimas šiandien prisiima tą patį uždavinį, kuris laukia visos Bažnyčios: pasiūlyti, atsakingai ir kūrybingai, savo specifinį indelį šiam naujam evangelizacijos sezonui. Kūrybingumas yra svarbu, neįmanoma be jo eiti į priekį. Svarbus! Šiame kontekste norėčiau pabrėžti tris žodžius jums, kurie priklausote Fokoliarų Judėjimui ir tiems, kurie įvairiais būdais gyvena jo dvasia bei idealiais: kontempliuoti, išeiti, mokytis.

Pirmiausia, kontempliuoti. Šiandien kaip niekada anksčiau reikia kontempliuoti Dievą ir nuostabią jo meilę, gyventi Jame, kuris Jėzuje atėjo apsigyventi tarp mūsų. Kontempliuoti, be to, reiškia gyventi brolių ir seserų draugijoje, laužyti su jais bendrystės ir brolystės Duoną, kartu įžengti pro vartus (plg. Jn 10,9), kurie veda į Dievo prieglobstį (plg. Jn 1,18), nes „kontempliacija, paliekanti kitus už durų, yra apgaulė” (Evangelii gaudium, 281). Tai – narcisizmas.

Dievo įkvėpta atsiliepti į laiko ženklus, Chiara Lubich rašė: „Štai kuo didžiai patrauklūs šie laikai: galima įsiskverbti į kontempliacijos aukštumas ir likti įsimaišiusiam tarp visų, žmogus prie žmogaus“. („Meditacijos“, p. 9). Tam būtina išplėsti savąjį vidų pagal Jėzaus ir jo Dvasios dovanos apimtį. Kontempliacija privalo tapti būtina sąlyga solidariam buvimui šalia kitų ir veiksmingam veikimui, – išties laisvam ir tyram.

Raginu jus likti ištikimais šiam kontempliacijos idealui – ištvermingai siekti vienybės su Dievu bei tarpusavio meilės su broliais ir seserimis, semdamiesi iš Dievo Žodžio ir Bažnyčios tradicijos lobyno. Likti ištikimais šiam bendrystės ir vienybės troškimui, kurį Šventoji Dvasia sužadino mūsų laikais. Ir dovanokite šį turtą visiems!

Antrasis žodis, labai svarbus, nes išreiškia evangelizacijos judesį: išeiti. Išeiti kaip Jėzus išėjo iš Dievo prieglobsčio, kad visiems paskelbtų meilės žodį, net dovanodamas visą save ant kryžiaus medžio. Turime iš jo, iš Jėzaus išmokti „šios išėjimo ir dovanojimo, išėjimo iš savęs, ėjimo ir vis naujo, vis tolesnio sėjimo dinamikos“ (Evangelii gaudium, 21), kad visiems dosniai perteiktume Dievo meilę, su pagarba ir kaip mus moko Evangelija „veltui gavote, veltui duokite“ (Mt 10,8). Neatlygintino dovanojimo prasmė: juk išganymas buvo atliktas veltui. Už nuodėmių atleidimą negalima susimokėti, už jį sumokėjo Kristus vieną kartą, už visus! Atpirkimas teikiamas neatlygintinai – turime juo gyventi su mūsų broliais ir seserimis. Duoti veltui, neatlygintinai tai, ką gavome. O davimas neatlygintinai eina kartu su kūrybingumu: abu dalykai eina kartu.

Šiam tikslui reikia tapti specialistais to meno, kuris vadinamas „dialogu“ ir kurio nelengva išmokti. Negalima pasitenkinti drungnumu, negalime būti tingūs, verčiau su Dievo pagalba siekime aukštumų ir praplėskime žvilgsnį. O tam turime drąsiai išeiti „jo pasitikti už stovyklos ir prisiimti jo paniekinimą“ (Žyd 13,13). Jis laukia mūsų brolių išbandymuose ir dejonėse, visuomenės žaizdose ir mūsų dienų kultūrą neraminančiuose klausimuose. Skauda širdį matant, jog tuo metu, kai Bažnyčia, žmonija yra tokia sužeista moralinių žaizdų, egzistencinių žaizdų, karo žaizdų, apie kurias kasdien girdime, krikščionys pradeda užsiimti filosofiniais, teologiniais, dvasiniais „bizantizmais“, – kai tuo tarpu reikalingas išėjimo dvasingumas. Išeiti su šiuo dvasingumu: nepasilikti užsidarius tarp keturių sienų. Taip negalima. Tai yra „bizantizmas“! Šiandien neturime teisės į bizantinius apmąstymus. Turime išeiti! Juk – esu tai jau sakęs – Bažnyčia yra panaši į karo lauko ligoninę. O kai patenki į karo lauko ligoninę, pirmasis darbas yra gydyti žaizdas, o ne matuoti cholesterolį… tam bus laiko vėliau… Ar aišku?

Ir galiausiai trečiasis žodis: mokytis. Šv. Jonas Paulius II savo apaštaliniame laiške Novo millennio ineunte pakvietė visą Bažnyčią tapti „bendrystės namais ir mokykla“ ir jūs rimtai priėmėte šį pavedimą. Reikia formuoti, kaip to reikalauja Evangeliją, naujus vyrus ir moteris, o tam būtina žmogiškumo mokykla pagal Jėzaus žmogiškumo pavyzdį. Juk tai jis, išties, yra naujasis žmogus, į kurį visais laikais gali žiūrėti jaunimas, kurį gali įsimylėti, kurio keliu gali sekti, tam, kad pasitiktų mums iškylančius iššūkius. Be adekvataus naujųjų kartų ugdymo, būtų iliuzija galvoti apie rimto ir patvaraus projekto įgyvendinimą, kuris pasitarnautų naujai žmonijai.

Chiara Lubich savo laiku nukalė aktualumo nepraradusį terminą: šiandien – sakė ji – reikia formuoti „pasaulio žmones“, vyrus ir moteris, turinčius Jėzaus sielą, širdį ir protą ir todėl sugebančius atpažinti ir interpretuoti kiekvieno žmogaus širdyje glūdinčius poreikius, rūpesčius ir viltis.

Brangios seserys ir brangūs broliai, linkiu, kad ši jūsų Asamblėja atneštų gausių vaisų; o jums dėkoju už jūsų didžiadvasišką įsipareigojimą. Tepadeda jums Marija, mūsų Motina, eiti visada su pasitikėjimu, drąsiai, ištvermingai ir kūrybingai, duodant veltui ir bendrystėje su visa Bažnyčia tais šviesos ir gyvenimo takais, kuriuos nurodo Šventoji Dvasia. Laiminu jus ir, būkite malonūs, prašau melskitės už mane, nes man to reikia. Ačiū!

Audiencijos pradžioje Emmaus kreipėsi į popiežių Pranciškų šiais žodžiais:

Šventasis Tėve, nepaprastai džiaugiamės būdami šiandien čia su Jumis ir galėdami asmeniškai užtikrinti mūsų prisirišimą bei kasdienę maldą už Jus, Šventenybe, ir už jūsų misiją! Dėkojame jums kiekvieno ir kiekvienos vardu.

500 čia esančių žmonių, – atvykusių iš 137 šalių, įvairaus amžiaus, kultūrų, pašaukimų, pasauliečiai ir pasišventusieji, gyvenantys mergystėje ir santuokoje, – išgyveno jaudinančią bendrystės patirtį, per kurią, dėka pastovios ir vis atnaujinamos tarpusavio meilės, nuėjo bendruomeninio Dievo valios atpažinimo kelią, įsiklausydami į Dvasios vedimą, ir nustatė gaires, kurios leis geriausiai atsiliepti į šiandienos žmonijos skausmus ir viltis, remiantis mūsų specifine vienybės charizma.

Tai buvo tarsi mokykla–laboratorija, kur mokėmės dalintis, mąstyti ir dirbti su Jėzumi tarp mūsų, vis iš naujo atrasdami, jog esame viena tauta, gimusi iš Evangelijos ir todėl pašaukta gyventi ir liudyti mūsų charizmą bei dovanoti ją visiems. Jūsų paraginimas „Evangelii Gaudium“, be jokios abejonės, buvo vienas iš švyturių, apšvietusių mūsų darbus.

Ypač svarbų postūmį suteikė Judėjimo jaunimas bei kviestiniai svečiai iš kitų Bažnyčių, skirtingų religijų bei religinių įsitikinimų neturintys žmonės, kurių dėka darbai ryžtingai pakrypo visaapimančio dialogo linkme – tai privilegijuotasis kelias ir būtinas raktas, norint pasiekti vienybę ir visuotinę brolystę.

Pajutome išskirtinį paraginimą su pasitikėjimu ieškoti naujų galimų kelių, kaip į Judėjimo gyvenimą ir vadovavimą vis labiau įtraukti kitų Bažnyčių brolius ir seseris, priklausančius jam.

Plenarinių sesijų ir teminių grupių metu visiems su meile ir atvirumu įsijungiant į darbus, dalinantis savo požiūriais ir patirtimis, skirtingu jautrumu bei poreikiais, išryškėjo gairės, kurias apibendrina trys raktiniai žodžiai: „išeiti“ – „kartu“ – „tinkamai pasiruošus“, tai yra: tarnauti žmonijai, visai ir kiekvienoje vietoje; užtikrinti vienybės gyvenimą ir santykius Judėjimo viduje; puoselėti dvasinį ir kultūrinį jo narių ugdymą.

Visi Judėjimo nariai pasaulyje buvo nuolat informuojami apie tai, kas išryškėjo Asamblėjoje, ir tapo gyvenimo pasiūlymu jiems visiems.

Esame kupini dėkingumo už vienybės charizmą, kurią Dievas mums dovanojo per mūsų mylimą ir neužmirštamą įkūrėją, Chiarą Lubich, ir už šio ypatingo laikotarpio malonės dovanas. Dabar kupini naujo ryžto kartu su visu Judėjimu tęsiame savo kelionę, trokšdami prisidėti prie Jėzaus maldos įgyvendinimo: „tegul visi bus viena“.

Džiaugdamasi, galėdama pristatyti Jums naują Judėjimo vadovų grupę, kartu su jais atnaujinu Jums, Šventais Tėve, mūsų įsipareigojimą likti radikaliai ištikimi Evangelijai.

Atvira širdimi laukiame, ką Dievas norės mums pasakyti per Jūsų žodį.

Vatikanas, 2014 m. rugsėjo 26 d.