„Sek paskui mane!“ (Mt 9,9)
Iškeliaudamas iš Kafarnaumo, Jėzus pamatė muitinėje sėdint žmogų, vardu Matas. Matas dirbo darbą, už kurį žmonės jo nekentė, priskirdami jį prie lupikautojų bei išnaudotojų, besikraunančių sau turtus kitų sąskaita. Rašto aiškintojai ir fariziejai statė jį į vieną gretą su viešais nusidėjėliais, tad priekaištaudavo Jėzui, kad šis yra „muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“, valgo kartu sujais (plg. Mt 11,19; 9,10-11).
Jėzus, nepaisydamas jokių nusistovėjusių elgesio normų, pašaukė Matą juo sekti ir sutiko pietauti jo namuose, kaip vėliau padarys ir su Zachiejumi, Jericho muitininkų viršininku. Paprašytas paaiškinti šią savo laikyseną, Jėzus pasakys, kad jis atėjo gydyti ligonių, o ne sveikųjų, šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių. Taip ir šį kartą jo kvietimas buvo nukreiptas būtent į vieną jų:
„Sek paskui mane!“
Tais žodžiais Jėzus kreipėsi jau į Andriejų, Petrą, Jokūbą ir Joną ežero pakrantėje. Tuo pačiu kvietimu, tik kitais žodžiais, kreipėsi į Paulių pakeliui į Damaską.
Tačiau Jėzaus veikla tuo nesibaigia; amžiams bėgant jis nuolat pašaukdavo visų tautų ir šalių vyrų bei moterų. Taip daro ir šiandien: pereina per mūsų gyvenimą, sutinka mus įvairiose vietose, įvairiais būdais ir vis naujai leidžia išgirsti kvietimą juo sekti.
Kviečia mus būti su juo, nes nori užmegzti asmeninį santykį, o tuo pačiu kviečia mus būti didžiojo žmonijos atnaujinimo plano bendradarbiais.
Jam nerūpi mūsų silpnumas, mūsų nuodėmės, mūsų varganumas. Jis myli mus ir pasirenka tokius, kokie esame. Jo meilė perkeis mus ir suteiks jėgų atsiliepti jam, įkvėps drąsos sekti paskui jį, taip, kaip padarė Matas.
Kiekvienam jis turi savitą meilės planą, projektą, pašaukimą. Jis jaučiamas širdyje per Šventosios Dvasios įkvėpimus ar per tam tikras aplinkybes arba per mus mylinčio žmogaus patarimą, nuorodą... Nors apsireiškia kuo įvairiausiais būdais, tačiau ataidi tie patys žodžiai:
„Sek paskui mane!“
Prisimenu, kada ir aš pajutau šį Dievo pašaukimą.
Buvo labai šaltas žiemos rytas Trente. Mama prašo jaunesnę mano sesę eiti parnešti pieno už dviejų kilometrų nuo namų. Tačiau lauke labai šalta, ir ji nenori; kita sesuo taip pat atsisako. Tada aš atsistoju: „Einu aš, mama“, - sakau jai, paimdama butelį. Išeinu iš namų, o pusiaukelėje atsitinka šiek tiek nepaprastas dalykas: man pasirodo lyg atsivertų dangus, o Dievas kviestų mane sekti juo. „Visiškai atiduok save man“, - pajuntu širdyje.
Tai buvo aiškus pašaukimas, į kurį norėjau iš karto atsakyti. Pasikalbėjau su nuodėmklausiu, kuris man davė leidimą pasišvęsti Dievui visam laikui. Buvo 43-ųjų gruodžio 7 d.; niekada nesugebėsiu aprašyti, kas vyko mano širdyje tą dieną: susituokiau su Dievu. Galėjau tikėtis iš Jo bet ko.
„Sek paskui mane!“
Šie žodžiai susiję ne vien su lemiamu mūsų gyvenimo pasirinkimo momentu. Jėzus ir toliau kasdien kreipiasi įmus. „Sek paskui mane“, tarsi siūlytų pačių paprasčiausių kasdienių pareigų akivaizdoje; „sek paskui mane“ šiame išbandyme, kurį reikia apkabinti, šioje pagundoje, kurią reikia įveikti, šioje tarnystėje, kurią reikia atlikti...
Kaip jam konkrečiai atsakyti?
Darant tai, ko Dievas nori iš mūsų dabartyje, nes tai visada talpina savyje ypatingą malonę.
Tad šio mėnesio užduotis bus ryžtingai atsiduoti Dievo valiai; atiduoti save broliui arba sesei, kuriuos turime mylėti, darbui, studijoms, maldai, poilsiui, veiklai, kurią turime atlikti.
Išmokti širdies gilumoje išgirsti Dievo balsą, kuris kalba ir sąžinės balsu: mums pasakys tai, ko Jis nori iš mūsų kiekvieną akimirką, pasiruošę paaukoti viską, kad tai įgyvendintume.
„Leisk mums, o Dieve, ne tik kasdien tave labiau mylėti, nes gal jau per mažai lieka mums dienų; leisk mums kiekvieną dabarties akimirką visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis tave mylėti tame, kas mums yra Tavoji valia.“
Tai pati geriausia sistema, norint sekti Jėzumi.
Chiara Lubich (2005 m. birželis)
atsisiųsti
paaugliams
vaikams |
