„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49).
Senajame Testamente ugnis simbolizuoja pranašo ištartą Dievo žodį. Tačiau taip pat ir dieviškąjį teismą, kuris nuskaistina savąją tautą, praeidamas per ją.
Toks yra Jėzaus žodis: jis stato, bet tuo pačiu metu ir griauna tai, kas neturi sūdrumo, kas turi žlugti, kas yra tuščia – palieka nepaliestą vien tiesą.
Jonas Krikštytojas apie Jį pasakė: „Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3,16), paskelbdamas apie krikščionių krikštą, prasidėsiantį per Sekmines su Šventosios Dvasios išsiliejimu bei ugnies liežuvių pasirodymu (plg. Apd 2,3).
Tad štai kokia yra Jėzaus misija: įžiebti ugnį žemėje, atnešti Šventąją Dvasią, kuri turi atnaujinančią ir nuskaistinančią jėgą.
„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“
Jėzus dovanoja mums Dvasią. Tačiau kaip veikia Šventoji Dvasia?
Ji veikia skleisdama mumyse meilę. Tą meilę, kurią mes, Jo troškimu, turime išlaikyti gyvą savo širdyse.
Kokia toji meilė?
Ji nėra žemiška, ribota; tai – evangelinė meilė. Visuotinė, kaip dangiškojo Tėvo, kuris siunčia lietų ir saulę visiems, – geriems ir blogiems, neišskiriant ir priešų (plg. Mt 5,45).
Tai meilė, kuri nieko nelaukia iš kitų, bet visada pati imasi iniciatyvos, myli pirma.
Tai meilė, kuri tampa víena su kiekvienu žmogumi: su juo kenčia, su juo džiaugiasi, su juo rūpinasi, su juo viliasi. Ir tai daro, jei reikia, konkrečiai, darbais. Tad toji meilė nėra paprasčiausiai sentimentali ar vien žodžiai.
Tai meilė, kuria mylimas Kristus brolyje ar seseryje, prisimenant jo pasakymą: „Man padarėte“ (Mt 25,40).
Be to, toji meilė siekia abipusiškumo, skatina įgyvendinti su kitais tarpusavio meilę.
Tai meilė, kuri, būdama regima, konkreti mūsų evangelinio gyvenimo išraiška, pabrėžia ir sustiprina evangelizacijos žodį, kurį paskui galėsime ir turėsime ištarti.
„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“
Meilė yra tarsi ugnis – svarbu, kad liepsnotų. O kad taip būtų, reikia nuolat ką nors deginti. Pirmiausia mūsų egoistišką ‚aš‘ – ir taip atsitinka, nes kai mylime, esame visiškai atsigręžę į kitą: arba į Dievą, pildydami Jo valią, arba į artimą, padėdami jam.
Įžiebta, kad ir maža, ugnis, jei kurstoma, gali tapti didžiuliu gaisru. Tuo meilės, taikos, visuotinės brolybės gaisru, kurį Jėzus įžiebė žemėje.
Chiara Lubich (2001 m. rugpjūtis)
atsisiųsti
paaugliams
jaunesniems
vaikams |
