Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
2016 01 „Pašaukti išgarsinti šlovingus Viešpaties darbus“ (plg. 1 Pt 2, 9).

„Pašaukti išgarsinti šlovingus Viešpaties darbus“ (plg. 1 Pt 2, 9).

Kai Viešpats veikia, atlieka nuostabius darbus. Vos sukūręs visatą, jis matė, kad ji „buvo gera“ (Pr 1, 25), o sukūręs vyrą ir moterį, patikėjęs jiems visą kūriniją, matė, kad visa buvo „labai gera“ (Pr 1, 31). Tačiau visus šiuos darbus viršijo Jėzaus veikimas: savo mirtimi ir prisikėlimu jis sukūrė naują pasaulį ir naują tautą. Tautą, kuriai Jėzus dovanojo Dangaus gyvenimą, autentišką brolystę, pagrįstą vienas kito priėmimu, pasidalinimu, savęs dovanojimu. Petro laiškas pirmiesiems krikščionims padeda suvokti, kad Dievo meilė padarė juos išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta, Dievo tauta (1 Pt 9–10).

Jei mes taip kaip pirmieji krikščionys tikrai suvoktume, kas esame, kiek Dievo gailestingumas nuveikė mumyse, tarp mūsų ir aplink mus, liktume apstulbinti, negalėtume sulaikyti džiaugsmo, pajustume poreikį dalintis juo su kitais, „garsinti šlovingus Viešpaties darbus“.

Tačiau yra sunku, beveik neįmanoma veiksmingai paliudyti naujo, Jėzaus įsteigto socialumo grožį, būnant izoliuoti vieni nuo kitų. Tad normalu, kad Petro kvietimas skirtas visai tautai. Negalime pasirodyti nesugyvenami ir maištingi, arba tik abejingi vieni kitiems, o paskui skelbti: „Viešpats sukūrė naują tautą, jis mus išlaisvino iš egoizmo, iš neapykantos ir pykčio, kaip įstatymą mums davė tarpusavio meilę, kuri mus sujungia į vieną širdį ir vieną sielą...“ Taip, mūsų krikščionių tautoje egzistuoja skirtingas mąstymas, skirtingos tradicijos ir kultūros, tačiau šiuos skirtumus reikia priimti su pagarba, pripažįstant šios didelės įvairovės grožį, suvokiant, kad vienybė – tai ne vienodumas.

Šiuo keliu eisime per Maldos už krikščionių vienybės savaitę – kuri šiaurės pusrutulyje švenčiama sausio 18–25 d. – ir per visus metus. Gyvenimo Žodis kviečia mus, įvairių Bažnyčių ir bendruomenių krikščionis, labiau susipažinti ir pasipasakoti vieni kitiems apie šlovingus Viešpaties nuveiktus darbus. Tuomet galėsime įtikinamai „skelbti“ tuos darbus, liudydami, kad esame viena kaip tik dėl šio skirtingumo, kad konkrečiai remiame vieni kitus.

Chiara Lubich ryžtingai mus drąsino eiti šiuo keliu: „Meilė yra pati galingiausia jėga pasaulyje: sužadina – aplink tuos, kurie ja gyvena – taikią krikščionišką revoliuciją, tiek, kad šių dienų krikščionys kartoja žodžius, kuriuos prieš daugelį metų sakydavo pirmieji krikščionys: „mes gimėme tik vakar, o jau paplitome visame pasaulyje“ [...] Meilė! Kaip labai pasauliui reikia meilės! Ir mums krikščionims! Mūsų iš skirtingų Bažnyčių kartu sudėjus yra daugiau nei milijardas. Tad daugybė, ir turėtume būti gerai matomi. Tačiau esame taip susiskaldę, kad daugelis lig šiol nematė nei mūsų, nei Jėzaus per mus.

Jis pasakė, kad pasaulis atpažins, jog esame jo, o per mus – atpažins Jį, iš tarpusavio meilės, iš vienybės: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). [...] Tad dabartis reikalauja iš kiekvieno mūsų meilės, reikalauja vienybės, bendrystės, solidarumo. Ragina ir Bažnyčias atkurti per šimtmečius suskaldytą vienybę“.

Fabio Ciardi

atsisiųsti

paaugliams

vaikams