„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2016 11 „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). |
|
„Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13) Būna momentų gyvenime, kai jaučiamės laimingi, pilni jėgų – viskas atrodo lengva ir šviesu. Tačiau būna ir tokių momentų, kai užklumpa sunkumai, apkartinantys mūsų dienas. Taip gali nutikti, kai nesugebame mylėti esančiųjų šalia, kai nepavyksta kitiems perteikti savo gyvenimo idealų. Arba kai užpuola liga, finansiniai sunkumai, šeimos rūpesčiai, abejonės ir vidinė kančia, kai prarandame darbą, išgyvename prislegiančias karo situacijas, kai atrodo, jog nėra išeities. Sunkiausia tokiomis aplinkybėmis yra tai, kad jaučiamės verčiami vieni susidurti su gyvenimo išbandymais, be kokios nors paramos, galinčios mums suteikti lemiamą pagalbą. Nedaugelis žmonių taip intensyviai išgyveno džiaugsmus ir skausmus, pergales bei nesusipratimus kaip apaštalas Paulius. Vis dėlto jis sugebėjo drąsiai tęsti savo ir nepasiduoti nusivylimui. Ar jis buvo superherojus? Ne, jis jautėsi silpnas, trapus, netinkamas, tačiau turėjo paslaptį, kurią perdavė bičiuliams Filipuose: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ Savo gyvenime atrado nuolatinį Jėzaus buvimą. Net ir tada, kai visi kiti jį apleido, Paulius niekada nesijautė esąs vienas: Jėzus buvo su juo. Jis suteikė užtikrintumo ir ragino eiti pirmyn, pasitikti bet kokį priešiškumą. Jėzus pilnai įžengė į jo gyvenimą, tapdamas jo jėga. Pauliaus paslaptis gali būti ir mūsų. Visa galiu, kai ir skausme atpažįstu ir priimu slėpiningą artumą Jėzaus, kuris beveik susitapatina ir prisiima tą skausmą sau. Visa galiu, kai gyvenu meilės bendrystėje su kitais, nes tada Jis ateina tarp mūsų, kaip yra pažadėjęs (plg. Mt 18, 20), ir mane palaiko vienybės jėga. Visa galiu, kai priimu ir įgyvendinu Evangelijos žodžius: jie veda mane keliu, kuriuo esu pašauktas eiti diena iš dienos, moko mane gyventi, suteikia pasitikėjimo. Pajėgsiu spręsti ne vien savo asmeninius ar mano šeimos išbandymus, bet ir mane supančio pasaulio. Matant visuomenės ir tautų problemų mastą, tai gali atrodyti naivu, utopiška. Vis dėlto – „visa“ galime, nes su mumis yra Visagalis; „visa“ ir tik gėrį, kurį Jis savo gailestinga meile sumanė man ir kitiems per mane. Ir jei ne iš karto viskas išsipildo, galime ir toliau tikėti ir viltis Dievo meilės planu, kuris apima amžinybę ir, be abejonės, išsipildo. Tereikės „dirbti dviese“, kaip moko Chiara Lubich: „Aš nieko negaliu padaryti tuo atveju, tam žmogui pavojuje ar sergančiam, dėl tų painių aplinkybių… Tada aš darysiu tai, ko Dievas nori iš manęs šią akimirką: gerai studijuoti, gerai šluoti, gerai melstis, gerai prižiūrėti savo vaikus… O Dievas pasirūpins išrišti painiavą, paguosti liūdintį, išspręsti netikėtumą. Tai – darbas dviese, tobuloj bendrystėj; darbas, reikalaujantis iš mūsų didelio tikėjimo Dievo meile savo vaikams, o mūsų elgesys suteikia galimybę pačiam Dievui pasitikėti mumis. Tas abipusis pasitikėjimas daro stebuklus. Pamatysim, kad ten, kur mes nepasiekėme, tikrai pasiekė kažkas Kitas, ir padarė neprilygstamai geriau už mus.“ Fabio Ciardi |