„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2018 09 „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas“ (Jok 1,21). |
|
„Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas“ (Jok 1,21). Šio mėnesio žodis paimtas iš teksto, priskiriamo Jokūbui, svarbiam asmeniui Jeruzalės Bažnyčioje. Jis ragina krikščionį nuosekliai sieti tikėjimą ir veikimą. Įžanginėje laiško ištraukoje pabrėžiama esminė sąlyga – reikia tapti laisvam nuo visokių piktadarybių, kad būtų priimtas Dievo Žodis ir leistumėmės jo vedami visiško krikščioniškojo pašaukimo išsiskleidimo keliu. Dievo Žodis telkia savyje ypatingą jėgą – jis yra kuriantis, kiekviename asmenyje ir bendruomenėje produkuojantis gėrio vaisius, palaikantis kiekvieno mūsų meilės ryšį su Dievu ir tarp žmonių. Jokūbas sako, kad šis Žodis mumyse jau yra „įdiegtas“. „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas“. Kaip? Kurdamas Dievas ištarė lemiamą Žodį – žmogus yra Jo „paveikslas“. Kiekvienas žmogus išties yra Dievo „tu“, pašauktas būti, kad dalintųsi Dievo meilės ir bendrystės gyvenimu. Mus, krikščionis, į Kristų – Dievo Žodį, įžengusį į žmonijos istoriją, įskiepija krikšto sakramentas. Kiekviename žmoguje Dievas pasėjo savo Žodžio sėklą, kuri jį ragina gėriui, teisingumui, savęs dovanojimui ir bendrystei. Priimta ir su meile puoselėjama savoje „žemėje“, ji turi galią brandinti gyvenimą ir vaisius. „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas“. Žinoma, Dievo kalbėjimo mums vieta yra Biblija, krikščionims jos ašis yra evangelijos. Reikia priimti Jo Žodį aistringai skaitant Raštus, o juo gyvenant pamatysime ir jo vaisius. Dievą galime išgirsti ir savo širdies gelmėje, kur dažnai patiriame braunantis daug kitokių „balsų“ ir „žodžių“: populiarius šūkius ir pasirinkimų siūlymus, gyvenimo modelius, taip pat nerimą ir baimes... Tačiau kaip atpažinti Dievo žodį ir suteikti jam erdvę, kad mumyse klestėtų jis? Reikia nuginkluoti širdį ir „pasiduoti“ Dievo kvietimui, laisvai ir drąsiai klausantis Jo balso, dažnai itin subtilaus ir diskretiško. Jis ragina mus peržengti save ir leistis į dialogo bei susitikimo kelius, su Juo ir su kitais, jis kviečia bendram užmojui, kad padarytume žmoniją gražesnę, kur vis labiau pažintume vieni kitus kaip brolius. „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas“. Dievo Žodis mūsų kasdienybę gali perkeisti į išlaisvinimo iš asmeninio ir socialinio blogio tamsos istoriją, tačiau jis nuolat laukia sąmoningo kiekvieno mūsų pritarimo, net jei ir netobulo ar trapaus. Taip mūsų jausmai ir mintys vis labiau panašės į paties Jėzaus, tikėjimas ir viltis Dievo Meile mumyse tvirtės, o mūsų akys ir rankos atsivers brolių poreikiams. 1992-aisiais Chiara Lubich taip siūlė: „Jėzuje buvo regima gili vienybė tarp meilės, kuria Jis mylėjo dangiškąjį Tėvą, ir meilės žmonėms, jo broliams. Tarp jo žodžių ir gyvenimo buvo visiškas atitikimas. Tai visus žavėjo ir traukė. Toks turi būti ir mūsų būvis. Su vaikų paprastumu turime priimti Jėzaus žodžius bei įgyvendinti jų grynumą ir švytėjimą, jų jėgą ir radikalumą, kad būtume mokiniais, kokių Jis nori – mokytojui tolygiais mokiniais: po pasaulį pasklidę kiti Jėzus. Argi galėtume įsivaizduoti sau didingesnį ir gražesnį nuotykį už šį?“ Letizia Magri |