„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2019 04 „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14). |
|
„Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14). Evangelistas Jonas, prisimindamas paskutines su Jėzumi prieš Jo mirtį praleistas valandas, atkreipia dėmesį į kojų plovimą. Senovės Rytuose tai buvo dulkėtais keliais atvykusio svečio priėmimo ženklas, įprastai atliekamas tarno. Kaip tik dėl to mokiniai iškart atsisako, kad tokį gestą jiems parodytų jų Mokytojas, tačiau Jis galiausiai paaiškina: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“. Šiuo itin reikšmingu pasakojimu Jonas mums atskleidžia visos Jėzaus misijos esmę: Jis – Mokytojas ir Viešpats – atėjo į žmonijos istoriją, kad pasiektų kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį, kad mums tarnautų ir mus sugrąžintų į susitikimą su Tėvu. Diena po dienos, per visą savo žemišką gyvenimą, Jėzus nusivilko visus savo didybės ženklus, o dabar Jis ruošiasi atiduoti gyvybę ant kryžiaus. Ir būtent šiuo momentu – kaip paveldą – Jis perduoda mokiniams žodį, kuris Jo širdžiai labai brangus: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“. Tai aiškus ir paprastas kvietimas. Visi galime jį suprasti ir siekti įgyvendinti kiekvienoje situacijoje, kiekviename socialiniame bei kultūriniame kontekste. Krikščionys, kuriems Jėzaus gyvenimu ir žodžiu buvo apreikšta Dievo Meilė, yra skolingi vieni kitiems: priimant ir tarnaujant broliams atkartoti Jėzų, kad ir jie patys būtų Meilės skelbėjais. Kaip Jėzus – mylėti konkrečiai, poelgį palydint vilties ir draugystės žodžiais. O liudijimas tuo efektyvesnis, kuo labiau kreipiame dėmesį į vargšus – būdami dosnūs dvasiškai ir atmesdami prisitaikėliškumą prie turinčiųjų galią ir prestižą. Taip pat ir sudėtingose, tragiškose situacijose, kurių negalime pakeisti, yra kažkas, ką galime ir privalome padaryti, kad prisidėtume prie gėrio: nelaukiant atlygio susitepti rankas, padėti dosniai ir atsakingai. Be to, Jėzus mus ragina ne tik asmeniniam, bet ir bendruomeniniam Meilės liudijimui – kaip Dievo tautos, kurios kertinis įstatymas yra artimo meilė. „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“. Po šių žodžių Jėzus tęsia: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau [...]. Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti taip elgdamiesi“. Komentuodama šį Evangelijos sakinį, Chiara Lubich rašė: „[...] Būsite palaiminti [...]‘. Abipusis patarnavimas, tarpusavio meilė – tai vienas iš Jo išmokytų palaiminimų, pagal kurį elgdamasis Jėzus išmuša mus iš vėžių. [...] Tad kaip šį mėnesį gyvensime šiuo žodžiu? Jėzaus veiksmo atkartojimas, kurio Jis iš mūsų prašo, nereiškia aklo šio poelgio kartojimo, net jei jį visuomet turime su savimi kaip šviesiausią ir neprilygstamą pavyzdį. Imituoti Jėzų reiškia suprasti, jog mes, krikščionys, gyvename prasmingai, jei gyvename dėl kitų, jei savo egzistenciją nukreipiame į tarnavimą broliams, jei visą savo gyvenimą kuriame tokiu pagrindu. Tuomet būsime realizavę tai, kas Jėzui rūpi labiausiai. Būsime įgyvendinę Evangeliją. Būsime išties palaiminti“. Letizia Magri |