Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2019 08

„Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12,34).

Širdis yra tai, ką turime asmeniškiausio, slapčiausio, gyvybingiausio, o lobis – kas vertingiausia, kas teikia mums užtikrintumą šiandien ir ateityje. Širdis taip pat yra mūsų vertybių buveinė, konkrečių mūsų pasirinkimų šaknis. Tai slapta vieta, kurioje sprendžiame gyvenimo prasmės klausimą – kam išties teikiame pirmenybę?

Kas yra mūsų lobis, dėl kurio galime atsisakyti viso kito? Vartotojiškoje vakarų visuomenėje dėl gerbūvio ir asmeninės sėkmės esame skatinami kaupti materialius turtus, susitelkti į savo poreikius, nesidomėti kitų reikmėmis. Evangelistas Lukas, nors ir labai skirtingame kontekste, primena Jėzaus žodžius kaip išbaigtą ir universalų mokymą, skirtą visų laikų ir kiekvienos vietos vyrams bei moterims. „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“. Evangelijoje pagal Luką tvirtai pabrėžiama radikalaus, lemiamo ir Jėzaus mokiniui būdingo pasirinkimo būtinybė: Dievas Tėvas yra tikrasis Gėris – tai, kas turi užimti pirmą vietą krikščionio širdyje pagal paties Jėzaus pavyzdį. Šis išskirtinis pasirinkimas reiškia pasitikintį atsidavimą Jo meilei ir galimybę tapti išties turtingais – Dievo vaikais ir Jo Karalystės paveldėtojais. Taip pat tai laisvės klausimas – nesileisti, kad materialūs turtai mus pavergtų, bet patiems būti jų šeimininkais. Materialūs turtai iš tiesų gali pavergti širdį ir išprovokuoti didėjantį nerimastingumą ir priklausomybę turėti vis daugiau. O dalijimasis kam mus ragina ši evangelijos vieta, yra teisingumo klausimas, padiktuotas širdį išplečiančio ir ją broliškai lygybei atveriančio gailestingumo. Kiekvienas krikščionis asmeniškai ir visa tikinčiųjų bendruomenė, dalindamiesi turtais – materialiais ir dvasiniais – su tais, kuriems jų reikia, gali patirti tikrą laisvę: tai krikščioniškojo gyvenimo stilius, liudijantis ištikimybę Tėvui ir padedantis solidžius pamatus meilės civilizacijai.

„Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“.

Siekiant išsivaduoti iš turėjimo vergovės, nušviečiantis yra Chiaros Lubich pasiūlymas: „Kodėl Jėzus pabrėžia gėrybių atsižadėjimą, padarydamas tai būtina Jo sekimo sąlyga? Kadangi pirmasis mūsų egzistencijos turtas, tikrasis lobis yra Jis! [...] Jis nori, kad būtume laisvi, kad mūsų siela būtų išvaduota nuo bet kokio prisirišimo ar rūpesčio, taip, kad tikrai galėtume mylėti Jį visa širdimi, visu protu bei visomis jėgomis. [...] Jis prašo atsižadėti turėjimo dar ir todėl, kad nori, jog atsivertume kitiems. [...] Paprasčiausias būdas atsižadėti yra duoti. Duoti Dievui, Jį mylint. [...] O norėdami įrodyti Jam meilę, mylėkime savo brolius ir seseris, pasirengę viskuo dėl jų rizikuoti. Nors mums taip gal ir neatrodo, tačiau turime daug turtų, kuriais galėtume pasidalinti: meilę širdyje, kurią galime duoti, nuoširdumą, kurį galime skleisti, džiaugsmą, kurį galime perduoti, turime laiko, kurį galime paskirti, maldą, vidinius turtus, kuriais galime pasidalinti; kartais turime ir daiktų, knygų, drabužių, mašinų, pinigų [...] Padovanokime per daug nesvarstydami: „Gal šio daikto man prireiks ta ar kita proga [...]“. Visko gali prireikti, tačiau einant tokių svarstymų keliu, į mūsų širdį įsėlina daugybė prisirišimų, atsiranda vis naujų poreikių. Ne, pasistenkime turėti vien tai, kas reikalinga. Turime būti atsargūs, kad kartais neprarastume Jėzaus dėl sutaupytos pinigų sumos ar dėl kokio nors daikto, be kurio galėtume apsieiti“. Štai ką pasakoja Marisa ir Augustinas, kurie yra susituokę trisdešimt ketverius metus: „Po aštuonerių santuokos metų viskas ėjosi, kaip norėjom namai ir darbas buvo tokie, kokių troškome, tačiau, kad palaikytume jauną krikščionių bendruomenę, mums buvo pasiūlyta persikelti gyventi iš Italijos į vieną Pietų Amerikos šalį. Abu mes, tarp daugybės nerimo ir nežinomybės dėl ateities, tarp mus pamišusiais vadinusių žmonių balsų, girdėjome vieną ypatingą, teikusį mums didelę ramybę – Jėzaus balsą, sakiusį mums „Eik ir sek mane“. Tai ir padarėme. Taip atsidūrėme visiškai kitokioje aplinkoje nei mums įprasta. Mums trūko daugelio dalykų, tačiau jautėme, kad mainais atradome ryšio su daugeliu žmonių turtingumą. Stipri buvo ir Apvaizdos patirtis: vieną vakarą suorganizavome nedidelę šventę, į kurią kiekviena šeima vakarienei atsinešė tradicinių patiekalų. Mes buvome ką tik grįžę iš Italijos ir parsivežę gerą gabalą parmezano sūrio. Kovojome tarp troškimo pasidalinti jo dalimi su kitomis šeimomis ir minties, kad greitai ir vėl liksime be sūrio, ir prisiminėme Jėzaus žodžius: „Duokite, ir jums bus duota [...] (Lk 6,38). Susižvalgėme ir pasakėme: palikome tėvynę, darbą, artimuosius, o dabar prisirišame prie sūrio gabalo. Atpjovėme dalį jo ir nunešėme. Po dviejų dienų sulaukiame skambučio į namų duris – tai buvo vienas turistas, mūsų draugų draugas, kurio mes nepažinojome ir kuris nuo jų mums atnešė siuntinį. Atidarome, o ten didžiulis gabalas parmezano. Taip mums išsipildė Jėzaus pažadas „saiką [...] sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį“.

Letizia Magri

atsisiųsti

paaugliams

vaikams