„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2020 05 „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“ (Jn 15,3). |
|
„Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“ (Jn 15,3). Po paskutinės vakarienės su apaštalais Jėzus išeina iš aukštutinio kambario ir pasuka link Alyvų kalno. Su Juo yra vienuolika – Judas Iskarijotas jau pasišalino ir greitai jį išduos. Tai dramatiškas ir iškilmingas momentas. Jėzus pasako ilgą atsisveikinimo kalbą, saviesiems Jis nori ištarti svarbius dalykus, perduoti nepamirštamus žodžius. Jo apaštalai yra raštus išmanantys žydai, tad Jėzus jiems primena gerai pažįstamą įvaizdį – vynmedį, kuris šventuosiuose tekstuose vaizduoja žydų tautą, Dievo – dėmesingo ir meistriško žemdirbio – rūpesčio objektą. Dabar pats Jėzus kalba apie save kaip apie vynmedį, perduodantį mokiniams gyvybinės Tėvo meilės šaltinį. Tad jie visų pirma turi rūpintis vienybe su Juo. „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“. Vienas buvimo vienybėje su Jėzumi būdų yra Jo žodžio priėmimas. Per žodį Dievas pasiekia mūsų širdį, kad padarytų ją švaria, vadinasi, apvalyta nuo egoizmo, pajėgia duoti gausių ir kokybiškų vaisių. Tėvas mus myli ir geriau už mus žino, kas mus išvaduoja ir įgalina tapti laisvais: keliauti be nereikalingos mūsų prisirišimų, negatyvių nuosprendžių, įnirtingo naudos siekimo iliuzijos, kad galime viską ir visus kontroliuoti. Mūsų širdžiai taip pat priklauso pozityvūs siekiai ir užmojai, kurie užimdami paties Dievo vietą gali prasilenkti su evangelinio gyvenimo impulso dosnumu. Todėl Jėzus veržiasi į mūsų gyvenimą per aplinkybes, leisdamas ir skausmingas patirtis, kuriose visuomet slypi Jo meilės žvilgsnis. Evangelijos žadamas sunokęs vaisius tiems, kurie leidžiasi apgenėjami Dievo meilės, yra džiaugsmo pilnatvė. Tai ypatingas džiaugsmas, kuris skleidžiasi net ašarose ir veržiasi iš širdies užliedamas aplinkines žemes. Tai mažas prisikėlimo paankstinimas. „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“. Gyvenamas žodis įgalina mus peržengti save, kad su meile sutiktume brolius, pradedant nuo artimiausių – mūsų miestuose, šeimose, įvairioje kitoje aplinkoje. Tai draugystė, virstanti pozityvių ryšių tinklu, per kurią realizuojamas brolybę kuriantis tarpusavio meilės įsakymas. Chiara Lubich, apmąstydama šį Evangelijos pagal Joną sakinį, rašė: „Tad kaip gyventi, kad ir mes nusipelnytume Jėzaus pagyrimo? Įgyvendinant kiekvieną Dievo žodį, maitinantis juo akimirka po akimirkos, paverčiant savo gyvenimą besitęsiančia savi-evangelizacija. Tam, kad mąstytume ir jaustume kaip Jėzus, kad ir vėl atneštume Jį į pasaulį, kad parodytume dažnai įklimpusiai į blogį ir nuodėmę visuomenei dievišką tyrumą, Evangelijos dovanojamą skaidrumą. Dar per šį mėnesį, jei įmanoma (tai yra, jei ir kiti pritaria mūsų intencijoms), stenkimės ypatingai gyventi tuo žodžiu, kuris išreiškia tarpusavio meilės įsakymą. Evangelistas Jonas [...] mato ryšį tarp Kristaus žodžio ir naujojo įsakymo. Anot jo, kaip tik tarpusavio meilėje gyvenama žodžiu, kuris turi apvalymo, šventumo, nenuodėmingumo, vaisingumo, Dievo artumo poveikį. Izoliuotas individas ilgai negali atlaikyti pasaulio vilionių, o tarpusavio meilėje jis randa sveiką aplinką, galinčią apsaugoti jo autentišką krikščionišką egzistenciją“. Letizia Magri |