„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2020 06 „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs“ (Mt 10,40). |
|
„Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs“ (Mt 10,40). Šiame Evangelijos pagal Matą skyriuje pasakojama, kaip Jėzus pasišaukia dvylika ir siunčia skelbti Jo žinios. Vienas po kito mokiniai pavadinami vardu – tai yra ženklas asmeninio jų santykio su Mokytoju, užsimezgusio sekant Jį nuo pat misijos pradžios. Jie pažino jos stilių, kuriam visų pirma, būdingas artumas ligoniams, nusidėjėliams, tiems, kurie laikomi apsėstaisiais, visiems, nuo kurių reikia laikytis atokiai, atstumtiesiems, negatyviai vertinamiems. Tik po šių konkrečių meilės savo tautai ženklų Jėzus pats ruošiasi paskelbti, kad Dievo karalystė yra arti. Tad apaštalai siunčiami Jėzaus vardu kaip jo ambasadoriai ir būtent Jis turi būti priimtas per juos. Dažnai didieji Biblijos personažai dėl atviros širdies nelauktam, netikėtam svečiui sulaukia paties Dievo apsilankymo. Taip pat ir šiandien, ypač stiprų bendruomeninį jausmą išsaugojusiose kultūrose, svečias yra šventas, net jei ir nepažįstamas, ir jam paruošiama geriausia vieta. „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs“. Jėzus moko dvylika: jie turi leistis į kelią, basomis ir su nedidele manta – mažu ryšuliu, viena tunika. Jie turi sutikti būti priimami kaip svečiai, nuolankiai pasiruošę priimti kitų dėmesį, privalo dosniai gydyti, būti artimi vargšams ir kaip dovaną visiems palikti ramybę. Jie, kaip ir Jėzus, bus kantrūs nesusipratimams ir persekiojimams bei tikri Tėvo meile. Kas turės laimę kurį nors iš jų sutikti, galės išties patirti Dievo švelnumą. „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs“. Visi krikščionys, kaip ir apaštalai, turi misiją – pirmiausia gyvenimu, o paskui ir žodžiu švelniai liudyti Dievo meilę, kurią jie patys patyrė, kad ji taptų džiaugsminga tikrove daugeliui, galiausiai visiems. Ir kadangi jie patys buvo Dievo priimti, net ir su savo trapumu, pirmasis liudijimas yra būtent dėmesingas brolio priėmimas. Visuomenėje, kuriai dažnai būdingas sėkmės ieškojimas ir egoistinis atsiribojimas nuo kitų, krikščionys yra pašaukti liudyti brolybės, pripažįstančios vienas kito poreikį ir įgalinančios abipusiškumą, grožį. „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs“. Chiara Lubich taip rašė apie evangelinį kito priėmimą: „[...] Jėzuje pilnai pasireiškė kiekvieną mūsų priimanti dangiškojo Tėvo meilė ir meilė, kuria mes turime vienas kitą mylėti. [...] Tad stenkimės gyventi šiuo Gyvenimo žodžiu pirmiausia savo šeimose, asociacijose, bendruomenėse, darbo grupėse, atsisakydami į vieną ar kitą artimą nukreipto teisimo, diskriminavimo, nusistatymo, kartėlio, atstūmimo, kurie taip lengvai ir dažnai pasireiškia, labai atšaldydami bei kompromituodami žmogiškus ryšius, užkirsdami kelią, kaip rūdys blokuodami, tarpusavio meilę. [...] Kito – kitokio nei mes – priėmimas yra krikščioniškosios meilės pagrindas. Tai atskaitos taškas, pirmasis laiptelis kuriant meilės civilizaciją ir bendrystės kultūrą, kuriai Jėzus mus kviečia ypač šiandien.“ Letizia Magri |