„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2020 10 „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14,11). |
|
„Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14,11). Evangelijose neretai matome, kad Jėzus mielai priima kvietimus pietauti: jam – tai susitikimo akimirkos, galimybė užmegzti draugystę ir sutvirtinti socialinius santykius. Luko Evangelijos ištraukoje Jėzus stebi svečių elgesį: vyksta varžybos dėl pirmųjų vietų, skirtų svarbiems asmenims; tiesiog ranka apčiuopiamas nerimas iškilti aukščiau vienas kito. Tačiau Jėzaus mintyse pokylis visai kitas – tai pokylis, kurį Tėvas ruošia savo namuose visiems vaikams, „neįgijusiems teisių“ dėl tariamo pranašumo. Dar daugiau: pirmosios vietos bus rezervuotos tiems, kurie pasirenka paskutinę vietą tarnaudami kitiems. Dėl to Jėzus pareiškia: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Pastatydami į centrą save su godumu, puikybe, pretenzijomis, skundais, pasiduodame stabmeldystės pagundai, t. y. garbiname netikrus dievus, nevertus garbės ir pasitikėjimo. Tad pirmasis Jėzaus kvietimas yra nužengti nuo „aš“ pjedestalo, į centrą statant ne egoizmą, o Dievą. Jis tikrai gali užimti garbingiausią vietą mūsų gyvenime! Svarbu suteikti jam erdvės, gilinti santykį su juo, išmokti iš jo evangelinio nusižeminimo stiliaus. Išties, laisvai pasirinkti paskutinę vietą reiškia pasirinkti vietą, kurią pats Dievas pasirinko Jėzuje. Jis, nepaisydamas to, kad yra Viešpats, nusprendė priimti žmogaus pavidalą, kad visiems skelbtų Tėvo meilę. „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Ši pamoka taip pat padeda suprasti, kaip kurti brolybę, t.y. solidarią bendruomenę vyrų ir moterų, suaugusiųjų ir vaikų, sveikų ir sergančių, kurie gali statyti tiltus ir tarnauti bendram gėriui. Kaip Jėzus, taip ir mes galime be baimės prieiti prie savo artimo, būti šalia jo ir keliauti kartu sunkiomis ir džiaugsmingomis akimirkomis, vertinti jo gebėjimus, pasidalinti materialinėmis ir dvasinėmis gerybėmis, padrąsinti, suteikti vilties, atleisti. Taip įgysime meilės bei Dievo vaikų laisvės pirmumą. Pasaulyje, sergančiame karjerizmo liga, kuri apima visuomenę, tai iš tikrųjų yra ėjimas prieš srovę, visiškai evangelinė revoliucija. Toks yra ir krikščionių bendruomenės įstatymas, kaip rašė šv. Paulius: „Vienas kitą su dideliu nuolankumu laikykite aukštesniu už save“ (plg. Fil 2,3). „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Chiara Lubich rašė: „Pastebi? Pasaulyje galioja visai kitokia tvarka. Galioja savojo „aš“ įstatymas […] Ir puikiai žinome, kokios skausmingos jo pasekmės: […] neteisingumas ir visoks piktnaudžiavimas. Tačiau Jėzus galvoja ne tiek apie piktnaudžiavimą, kiek apie pačią šaknį, iš kurios jis kyla: žmogaus širdį. […] Jėzaus mokymu, reikia pakeisti savo širdį ugdant naują elgesį, būtiną autentiškiems ir teisingiems santykiams sukurti. Būti nusižeminusiam – nereiškia vien tik neturėti asmeninių ambicijų. Tai reiškia suvokti savo menkumą, jaustis mažu Dievo akivaizdoje ir todėl kaip vaikui atsiduoti į jo rankas. [...] Kaip mums teisingai gyventi nusižeminus? Taip kaip Jėzus – iš meilės broliams ir seserims. Viską, ką darai jiems, Dievas laiko padaryta jam. Tad nusižeminimas – tarnauti jiems. [...] O išaukštinimas tikrai įvyks naujame pasaulyje, kitame gyvenime. Tačiau tam, kuris gyvena Bažnyčioje, šis situacijos perversmas jau įvykęs. Išties tas, kuris įsakinėja, turi būti kaip tarnaujantis. Taigi situacija jau pasikeitusi. Ir tokiu būdu Bažnyčia, kurioje gyvenama mūsų svarstytais žodžiais, jau yra žmonijai skirtas pasaulio, kuris ateis, ženklas“. Letizia Magri |