„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2021 04 ,,Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ ( Jn 10, 11). |
|
,,Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ ( Jn 10, 11). Biblijos kultūros vaizdai, kurie atspindi lėtą klajoklių ir ganytojų gyvenimą, atrodo esantys tolimi mūsų kasdieniams, į efektyvumą ir konkurencingumą orientuotiems poreikiams. Vis dėlto ir mes kartais jaučiame poreikį atrasti vietą sustoti ir pailsėti, susitikti su kuo nors, kas priima mus tokius, kokie esame. Jėzus mums prisistato kaip tas, kuris labiau nei bet kas kitas, yra ne tik pasirengęs mus surinkti bei pasiūlyti atgaivą, bet ir atiduoti savo gyvybę už kiekvieną iš mūsų. Ilgoje Jono Evangelijos ištraukoje, iš kurios paimtas šis Gyvenimo Žodis, jis patvirtina Dievo dalyvavimą kiekvieno žmogaus gyvenime, tai, kas buvo Izraeliui pažadėta pranašų lūpomis . Jėzus yra Ganytojas, Vedlys, kuris pažįsta ir myli savo avis, savo nusilpusius ir kartais paklydusius žmones. Jis nėra pašalietis, kuriam nerūpi avių bandos poreikiai, ne vagis, kuris ateina, kad apvogtų, ne plėšikas, kuris žudo ir išsklaido avis, ne samdinys, kuris veikia tik dėl to, kad yra suinteresuotas. ,,Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“. Kaimenė, kurią Jėzus laiko sava kaimene, yra, be abejonės, Jo apaštalai – visi tie, kurie jau yra gavę krikšto sakramento malonę. Bet kaimenei priklauso ir kiti. Jis pažįsta kiekvieną žmogų, į kiekvieną kreipiasi vardu ir kiekvienu švelniai rūpinasi. Jis yra tikrasis Ganytojas, kuris ne tik veda per gyvenimą ar eina mūsų ieškoti kaskart, kai pasiklystame , bet ir tas, kuris paaukojo savo gyvybę, kad išpildytų Tėvo valią. Dievo valia yra asmeninės žmogaus bendrystės su Dievu pilnatvė, taip pat atnaujinta brolystė tarp mūsų, kuri buvo mirtinai sugriauta nuodėmės. Kiekvienas iš mūsų gali stengtis iš naujo atpažinti Dievo balsą: jausti, kad Jėzaus ištarti žodžiai yra pasakyti konkrečiai man ir jais su pasitikėjimu vadovautis. Tačiau dar svarbiau, kad būtume įsitikinę, jog esame Jo mylimi, suprastì ir kad mums besąlygiškai atleista. Jėzus mus užtikrina: ,,Aš – esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“. Kai nors truputį patiriame šį tylų, bet galingą Dievo buvimą savo gyvenime, mūsų širdyse užsidega troškimas jį liudyti kitiems, taip pat auga sugebėjimas rūpintis ir priimti kitus žmones. Įkvėptì Jėzaus pavyzdžio mes galime bandyti pažinti ir geriau suprasti savo pačių šeimų narius, darbo kolegas ar kaimynus – galime leisti, kad mūsų ramų gyvenimą imtų „trukdyti“ rūpinimasis kitų žmonių poreikiais. Meilė mums gali suteikti labai lakią vaizduotę: galime surasti vis naujų kelių, kaip įtraukti kitus į savo veiklą, tačiau taip pat svarbu leisti, kad ir kiti mus įtrauktų į savąją. Su savo mažyčiu indėliu mes galime prisidėti kurdami broliškas ir atviras bendruomenes. Mes tampame pajėgūs su kantrybe ir drąsa lydėti daugelį kitų žmonių per jų gyvenimus. Medituodama tą pačią Evangelijos frazę, Chiara rašė: ,,Jėzus atvirai sako apie save: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jn 15, 13). Ir tai, ką teigė, Jis pats išgyveno iki galo. Jo Meilė yra pasiaukojanti Meilė. Tai Meilė, paremta tikru troškimu atiduoti, dovanoti savo gyvybę. [...] Dievas prašo ir mūsų [...] tokių meilės aktų, kurie turi (nors tik intencijos ir apsisprendimo prasme) Jo meilės matą. [...] Tiktai tokia meilė yra tikra krikščioniška meilė: tai ne kažkokia meilė, tai ne meilės regimybė, o tokia didelė meilė, kad yra pasirengusi iš tiesų atiduoti, dovanoti savo gyvybę. (...) Taip elgiantis mūsų krikščioniškas gyvenimas atliks kokybės šuolį, didelį kokybės šuolį. Ir išvysime tada susibūrusius aplink Jėzų, patrauktus Jo balso, vyrus ir moteris iš visų Žemės pakraščių“. Letizia Magri |