„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5,8).
Skelbti savo mokymą Jėzus pradeda Kalno pamokslu. Prie Tiberiados ežero ant kalvos, esančios netoli Kafarnaumo, Jėzus, sėdėdamas, kaip buvo įprasta mokytojams, paskelbė miniai, koks žmogus yra palaimintas. Senajame Testamente ne kartą skambėjo žodis „palaimintas“, tai yra, buvo aukštinamas žmogus, kuris kuo įvairiausiais būdais įgyvendino Viešpaties Žodį.
Jėzaus palaiminimuose ataidėjo mokiniams iš dalies jau žinomi dalykai; tačiau pirmą kartą jie girdėjo sakant, kad tyraširdžiai, ne tik, kaip giedama Psalmėje, yra verti įžengti į Viešpaties būstą (plg. Ps 24,3), bet netgi gali regėti Dievą. Tad, koks tas tyrumas, kad taip nuopelningas? Apie tai Jėzus ne kartą aiškino savo mokyme. Tad pabandykime pasekti juo, kad pasisemtume iš autentiško tyrumo šaltinio.
„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“.
Visų pirma, pasak Jėzaus, yra aukščiausia nuskaistinimo priemonė: „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“ (Jn 15,3). Sielą nuvalo ne tiek ritualiniai veiksmai, kiek jo Žodis.
Jėzaus Žodis yra ne kaip žmogaus žodžiai. Jame yra pats Kristus, taip, kaip kitokiu būdu jis yra Eucharistijoje. Per šį buvimą Kristus įeina į mus ir, kol mes leidžiame jam veikti, jis išlaisvina mus iš nuodėmės, tad ir nutyrina širdis.
Tyrumas yra įgyvendinto Žodžio vaisius, visų Jėzaus žodžių, kurie mus išlaisvina nuo taip vadinamų prisirišimų, į kuriuos mes būtinai pakliūname, jei mūsų širdis nėra Dieve ir jo mokyme.
Galima prisirišti prie daiktų, prie kūrinių, prie savęs paties. Tačiau, jei širdis nukreipta vien i Dievą, visa kita atkrinta.
Norint tai pasiekti, būtų naudinga perdien vis kartoti Jėzui, Dievui, šį Psalmės kreipinį: „Tu, Viešpatie, esi vienintelis mano gėris“ (plg. Ps. 16,2). Pabandykime jį dažnai kartoti, ir ypač tada, kai įvairūs prisirišimai norėtų pavilioti mūsų širdį prie tų vaizdų, jausmų, aistrų ar potraukių, kurie galėtų aptemdyti gėrio viziją bei atimti laisvę.
Turime polinkį žvilgčioti į tam tikrus reklaminius plakatus, ar žiūrėti tam tikras televizijos laidas? Ne! Sakykime Jam: „Tu, Viešpatie, esi vienintelis mano gėris“. Tai bus pirmas žingsnis, kuris padės mums išeiti iš savęs ir pakartotinai pareikšti savo meilę Dievui. Taip tapsime tyresni.
Kartais pajuntame, kad koks nors žmogus ar kokia nors veikla įsiterpia tartum kliūtis tarp mūsų ir Dievo, suteršdama mūsų santykį su Juo? Tai akimirka, kuomet derėtų pakartoti Jam: „Tu, Viešpatie, esi vienintelis mano gėris“. Tai padės mums išgryninti savo intencijas ir naujai atgauti vidinę laisvę.
„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“.
Įgyvendintas Žodis išlaisvina mus ir nuskaistina, nes jis yra meilė. Meilė savo dieviška ugnimi nuskaidrina mūsų intencijas ir visą mūsų vidų, nes „širdis“ pagal Bibliją, yra giliausia proto ir valios bustinė.
Tačiau yra tokia meilė, kuria gyventi mums įsako Jėzus ir kurios dėka galima įgyvendinti šį palaiminimą. Tai tarpusavio meilė tų, kurie Jėzaus pavyzdžiu yra pasiruošę atiduoti gyvybę už kitus. Jos sužadinta srovė, pasidalijimas, atmosfera pasižymi ypatingu skaidrumu, tyrumu juntamo Dievo artumo dėka, o juk tik Jis gali sukurti mumyse tyrą širdį (plg. Ps 50,12). Gyvenant tarpusavio meile pasireiškia nuskaistinantis ir pašventinantis Žodžio poveikis.
Izoliuotas žmogus nepajėgus ilgiau priešintis pasaulio spaudimui, o tarpusavio meilė kuria sveiką aplinką, galinčią apsaugoti žmogaus tyrumą ir visą autentišką krikščionio egzistenciją.
„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“.
O štai kokie šio vis iš naujo atkovojamo tyrumo vaisiai: galime „regėti“ Dievą, tai yra, suprasti, kad Jis veikia mūsų gyvenime ir istorijoje; išgirsti savo širdyje Jo balsą; atpažinti Jį esantį vargšuose, Eucharistijoje, Jo Žodyje, broliškoje bendrystėje, Bažnyčioje.
Tai išankstinis ragavimas Dievo artumo, kuris prasideda jau šiame gyvenime, „gyvenant tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5,7), kol „regėsime jį akis į akį“ (1 Kor 13,12) amžinai.
Chiara Lubich (1999 m. lapkritis)
atsisiųsti
paaugliams
vaikams |
