|
Entuziazmas – tai žodis, kurį dažniausiai kartojo popiežius Benediktas XVI rugpjūčio 24-ąją, per visuotinę audienciją dalydamasis įspūdžiais iš Pasaulio jaunimo dienų Madride. Ir tikrai – visas pasaulis dalyvavo jaunatviškoje tikėjimo ir džiaugsmo šventėje.
Ne paslaptis, kad Bažnyčia Europoje išgyvena sunkius laikus. Vienose šalyse daugiau, kitose mažiau krenta į akis, kad bažnyčiose lankosi daugiausia vyresnio amžiaus tikintieji. Viena kita jauna šeima, dar rečiau – pavieniai jauni žmonės, nekalbant jau apie drastiškai sumažėjusius pašaukimus kunigystei ir vienuoliniam gyvenimui.
Kita vertus, Madride matėme visiškai priešingą vaizdą: Pasaulio jaunimo dienos, kaip rašė laikraščiai, pritraukė pusantro milijono jaunų žmonių.
Vien formos klausimas?
Akivaizdu, kad tampa ne tokios patrauklios labiau apibrėžtos krikščioniško gyvenimo formos: pavyzdžiui, parapija ir pašvęstasis gyvenimas. Kalbėdamas su jaunimu, netgi iš mūsų katalikiškų šeimų, dažnai pajuntu, kad jie ten nepritampa.
Dažniausiai kalbama ne apie priešiškumą kokiam nors konkrečiam dalykui ar asmeniui, tačiau juos tiesiog apėmęs nepasitenkinimo jausmas. Trumpai tariant, tam tikros įprastos formos jiems atrodo visiškai svetimos.
Kita vertus, matome, kad jaunus ir ne tik jaunus žmones patraukia ir įkvepia laisvesnės, labiau charizmatinės, dinamiškos formos, kurioms nėra svarbi struktūra ir kurios yra atviresnės naujovėms.
„Kodėl jaunimas vyksta į Pasaulio jaunimo dienas?“ – klausia San Paulo (Brazilija) arkivyskupas, kardinolas Odilo Schereris[1] ir išvardija keletą galimų priežasčių. Galbūt atvyksta susitikti vieni kitus? Tą jie gali padaryti ir savo šalyse. Gal atvažiuoja susipažinti su Ispanija, kaip turistai? Aišku, kad svarbiausias tikslas yra ne tai. Gal atvyksta susitikti su popiežiumi Benediktu XVI? Taip, tačiau dėl to jie galėtų vykti į Romą.
„Ir vis dėlto, kodėl jaunimas vyksta į Ispaniją? – klausia arkivyskupas ir pats atsako: – Jie vyksta susitikti su Kristumi, išgyventi nepakartojamą, jaunatvišką, visuotinį, iš tikrųjų katalikišką patyrimą.“
Beje, reikia pasakyti, jog būtent parapijos labai daug prisidėjo, kad jaunimas atplūstų į PJD, imdamosi tarnauti šiai naujai dinamiškai „formai“.
Kodėl taip skiriasi jaunimo dalyvavimas įprastame Bažnyčios gyvenime ir šiuose tarptautiniuose susitikimuose? Kodėl daug jaunuolių nejaukiai jaučiasi parapijoje, tad ir nedalyvauja jos gyvenime? Gal derėtų peržiūrėti kai kurias nusistovėjusias formas? Apie šį, mano galva, svarbų ir neatidėliotiną, klausimą ir norėčiau pasvarstyti.
Ecclesia semper riformanda – Bažnyčiai nuolat reikia reformų
Bažnyčia, kaip gyvas organizmas, kurią sudaro žmonės, esantys kelyje, nuolat stengiasi kuo tobuliau siekti tikslo. II Vatikano susirinkimas skelbia: „Bažnyčia nuolatos žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“ (LG8) ir „Bažnyčia gerai žino, kaip nutolę tarpusavy jos nešama žinia ir žmogiškas silpnumas tų, kuriems patikėta Evangelija“ (GS43).
Bažnyčios istorija nuo pat pradžių yra pažymėta reformų. Pirmąją aptinkame dar ankstyvojoje Bažnyčioje, kai apaštalai, rinkdami diakonus, skiria jiems užduotį – teisingai padalinti gėrybes tarp krikščionių.
Reformas atnešė didieji vienuolijų steigėjai su savo charizmomis: abatas Antanas, ieškantis Dievo toli nuo žmonių, dykumoje, Benediktas, derinantis dvasinį gyvenimą ir fizinį darbą, Pranciškus Asyžietis, gyvenantis krikščioniškoje skaistybėje ir neturte.
Ir dar yra toji reforma, kurią vadiname Reformacija, įvykdyta XVI a. Liuterio, Kalvino ir kitų.
Reformų gali įvykti ir monastiniame bei vienuoliškame gyvenime, ordinuose ir kongregacijose. Bažnyčios institucijos taip pat patyrė ir patiria nuolatines reformas. Keičiasi ne pati tarnystė ir sakramentai, o tarnavimo ir garbinimo būdas.
II Vatikano Susirinkimo reikšmė taip pat apibūdinama žodžiu „atnaujinimas“ (aggiornamento), kompiuterijos terminais kalbant, updating.
Žvelgdami iš amžių perspektyvos, matome, kad charizmų reikšmė buvo lemiama reformuojant Bažnyčią. Ir būtent dėl to nuolatinio atsinaujinimo poreikio Šventoji Dvasia jas siuntė Bažnyčiai. Kiek nuveikė Dievas per didžius šventuosius ir įkūrėjus, kaip Benediktas, Pranciškus Asyžietis, Kotryna Sienietė, Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Ignacijus Lojola..!
Tą patį galima būtų pasakyti apie šių laikų charizmas, gimusias praėjusio amžiaus antrojoje pusėje. Jų dėka kilo gyvybingų bažnytinių judėjimų tokių kaip: Atsinaujinimas Šv. Dvasioje, Comunione e Liberazione, „Tikėjimas ir Šviesa“, Neokatechumenai ir Fokoliarai bei daugelis kitų.
Dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium“ skelbia: tie, kam buvo duotos charizmos, tapo „tinkami ir pasirengę priimti įvairias užduotis ir pareigas, naudingas Bažnyčios atnaujinimui ir plėtrai“ (Nr. 12).
Bažnyčios forma
Dominikono Yveso Congaro (1904–1995), vienos iš didžiųjų asmenybių ir II Vatikano Susirinkimo įkvėpėjų, knyga „Tikroji ir tariama Bažnyčios reforma“ neprarado savo vertės iki šiol. Joje išskiriamos dvi aiškios linijos charizmų istorijoje.
Pirmoji yra jau pačiame žodyje „reforma“: iš naujo surasti Bažnyčios formą. Kiekviena reforma atsigręždavo į Bažnyčios ištakas, į ankstyvąją Jeruzalės Bažnyčią, kaip bet kokios krikščioniškos bendruomenės modelį, tinkamą amžinai Bažnyčiai. Būtent į šias ištakas turėtų atsigręžti kiekviena reforma.
Kas mus labiausiai stebina žvelgiant į ankstyvąją Bažnyčią? Tai, kad pagrindinis jos bruožas yra vienybė. Štai iš kur sklinda jos slaptas žavesys, būtent tuo ji patraukia ir verčia įsimylėti.
Trumpai tariant, Bažnyčios forma yra veikli meilė, kuri yra vienybės šaltinis. Bažnyčia yra bendrystė – tai dar vienas Susirinkimo „atradimas“, ji yra Trejybės ikona, meilės dinamika.
Reformuoti Bažnyčią reiškia iš naujo atrasti šios meilės dinamiką, kuri ir yra Bažnyčios forma.
Bažnyčia trečiajam tūkstantmečiui
Antrasis nekintamas kiekvienos reformos dėmuo, iškylantis charizmų istorijoje, yra kolektyvinis veikimas.
Y.Congaras minėtoje knygoje kalba apie kolektyvinę atsakomybę. Jei visa bendruomenė renkasi kitą kelią, taip pat bendrai turi būti pasirinktos ir priemonės, ir naujovės. Kokį įspaudą Bažnyčios istorijoje būtų palikusios didžiosios charizmatinės asmenybės, jei aplink jas nebūtų susibūrę stiprūs judėjimai?
Tik bendrystė laiduoja autentišką Bažnyčios reformą, nes tik kartu, tik susivienijus meilėje, galima išgyventi ir atnaujinti Bažnyčios formą. Ši forma mus tiesiogiai susieja su pagrindiniu Dievo mums duotu įsakymu, tarpusavio meilės įsakymu, ir būtent meilės ryšyje jis atgyja tarp saviškių, ten, „kur du ar trys“ susirinkę jo vardu (Mt 18, 20). Nes Bažnyčios forma yra ne kas kita ir niekas kitas, kaip pats Jėzus, kuris joje atgyja.
Kardinolas J. Ratzingeris savo knygoje apie tikėjimą („Raporto sulla fede“) rašo: „Turime nepamiršti, kad Bažnyčia yra ne mūsų, o Jo /Kristaus/. Taigi reformos, atnaujinimai negali apsiriboti vien mūsų veikla (...) Jau sakiau, bet niekada nebus per daug, jei pakartosiu: kad patenkintų žmogaus poreikius, Bažnyčiai reikia ne vadybos, o šventumo.“ Šventumo, kaip patiriamos meilės, kaip pavienio krikščionio ir visos bažnyčios formos.
Fokoliarų judėjimo įkūrėja Chiara Lubich (1920–2008) Naujųjų bažnytinių judėjimų susitikime[2] savo kalbą apie naująsias charizmas Bažnyčioje baigė taip: „Brangieji, linkiu jums, sau ir visiems mūsų Judėjimams, kuriuos Šventoji Dvasia apgaubia savo šviesa, kad sukeltume perversmą Bažnyčioje, kad mes su savo charizmomis sukurtume trečiajam tūkstantmečiui nuostabią, veiklią, vaisingą Bažnyčią, kurioje gausu naujovių, gausu pašaukimų, gausu pasišventimų Dievui. Tokią Bažnyčią, kokios pasaulyje tikriausiai dar niekas nėra regėjęs.“
Turbūt čia ir būsiąs atsakymas į pradžioje iškeltą klausimą. Tokia Bažnyčia, kurios forma yra meilės ir bendrystės dinamika, veikia kaip magnetas, ji yra tarsi ant kalno pastatytas miestas, visų matomas ir visus traukiantis prie savęs, ypač jaunimą, kuris iš prigimties yra dinamiškas ir ieškantis autentiškumo.
Autorius yra Fokoliarų judėjimo Lietuvoje narys ir vienas iš vadovų.
(Straipsnis, autoriui sutinkant, parengtas remiantis Fabio Ciardi studija „Bažnyčios forma“, publikuota leidinyje „Unità e Carismi“ 2011, Nr. 1)
Vertė Asta Žūkaitė ir Saulena Žiugždaitė
[1] „Perché i giovani vanno alla GMG?“ www.Zenit.org 2011.08.19
[2] 1999 m. balandžio 10 d. Kroatija, Zagrebo katedra. |
