Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Tieskime tiltus

Rugsėjo 2 d. Budapešte baigėsi visą savaitgalį vykusi Fokoliarų judėjimo jaunimo šventė – „Genfest“ 2012. Jau dešimtą kartą nuo 1973-ųjų vykstantis renginys sutraukė daugiau nei 12 tūkstančių jaunų žmonių iš 150 šalių. „Let's bride“ – tieskime tiltus – kvietė jaunimas, žvelgdamas į dažnai sudėtingą, prieštaravimų draskomą savo ir viso pasaulio situaciją. Apie tai jiems kalbėjo ir Maria Voce, Fokoliarų judėjimo vadovė, kurios išminties kupini žodžiai liudijo pasitikėjimą ateitimi ir potencialu, glūdinčiu kiekvieno jauno žmogaus širdyje.

Maria Voce:

 

Brangiosios ir brangieji,

Koks jaudinantis reginys žvelgti į jus! Matyti šią jaunų žmonių jūrą ir žinoti, kad jie dar laukia iš manęs žodžio, žinios, pavedimo.

Pirmiausia mintyse man iškylantis žodis jums yra: AČIŪ!

Ačiū, kad priėmėte kvietimą atvykti čia į Budapeštą iš visų planetos kampelių kartu statyti brolystės ir taikos tiltų!

Ačiū, kad ištvėrėte nepatogumus ir aukas, paliudydami sau patiems ir visiems, kad jei siekiamas tikslas yra vertingas, jaunimas sugeba dėl jo viską atiduoti.

O aš, kas aš tokia, kad galėčiau dar ką nors jums pasakyti?

Išties, neišdrįsčiau atverti burnos, jei nejausčiau, kad galiu kalbėti jums šio didžio visuotinės brolystės idealo vardu – jį palaikau nuo pat savo jaunų dienų, kokias dabar išgyvenate jūs, o dabar, – jau pražilusiais plaukais, – jaučiu, kad jis yra dar gyvesnis, stipresnis ir reikalingesnis kaip niekada.

Keliaudama po pasaulį, susipažinau tiek su vakarykščiu, tiek ir su dabartiniu jaunimu; mačiau, kaip keitėsi jų gyvenimo socialinės sąlygos; mačiau, kaip subyrėjo daugybė lig tol aiškių ir patikimų dalykų; mačiau, kokį skausmą patiria jaunuoliai, nerandantys darbo;

nebesugebantys turėti momentų ir vietų susiburti, išskyrus tuščią diskotekų klegesį ar pašėlusio lėkimo motociklu triukšmą.

…Ir viskas greitai vystosi, nuolat keičiasi, atrodo, kad neįmanoma įsitverti į nieką, kas vėl nedingtų, ar lipti laipteliu, kuris nedrebėtų. Jaučiau, kaip užaugo karta kupina baimės. Baimės apsigauti ir būti nuviltai, baimės duoti kažką savo ir likti tuščiom rankom; baimės likti vienišiems, nors ir vidury minios.

Tačiau sutikau ir daug jaunų žmonių, tarp kurių ir daug jūsų, kurie, nepaisant viso šito, žino, kad norint sukurti vieningesnį pasaulį, reikalingi pirmiausiai asmeniniai pokyčiai, vadinasi ir radikalūs pasirinkimai. Ir juos daro. Pasijusdami broliais, artimais ir solidariais, nepaisydami, – priešingai, gal kaip tik dėl tų skirtumų ir įvairovės, – užmezga tikrus draugystės santykius; ištirpdo sutiktas sunkias situacijas; perkeičia juos supančią aplinką, pradėdami, bręsdami ir augdami nuo kasdienio gesto, nuo prisiimtos atsakomybės: tų ‚taip‘ ir ‚ne‘, kuriuos sugeba diena iš dienos ištarti.

Būtent ši karta dabar užvaldo mano širdį ir jai norėčiau ištiesti pagalbos ranką, padėdama pakelti akis aukštyn.

Taip, sakau jums visiems, žvelkite aukštyn. Žvelkite tolyn, ten rasite į ką užtikrintai įsikibti. Žvelkite į meilę, kuri yra Dievas. Jis vienintelis nenuvilia jūsų. Džiaugsme ir skausme, tik jis suteiks atramą jūsų gyvenimui. Galės kilti vėtros, bet jos nepaliks mažiausio įrėžimo tam, kuris apsisprendė būti su juo, jo pusėje. Stokite jo pusėje, mėgindami pažvelgti į pasaulį, į dalykus jo akimis, ir būsite tvirtos kolonos naujų tiltų, kuriais vaikščiosite saugūs, laimingi ir daugelis kitų jumis paseks.

Ir nebijokite! Būkite savimi ir eikite asmeniškai į visuomenę, paslaugiai pasiūlydami dideliems ir mažiems savo asmenybę, savo kompetenciją ir talentus. Jūsų indėlis yra unikalus, nepakartojamas, kitoks nei suaugusiųjų.

Aš, mes, pirma jūsų einanti karta, žvelgiame į jus pasitikėdami visu tuo, kas esate ir ką darote. Ir jūs lygiai taip pat pasitikėkite.

Mus supančios pasaulio problemos mūsų akimis yra poreikiai, kuriuos reikia patenkinti, teisingumo, tiesos, meilės reikalavimas. Visų atsakymų ieškokite tuose idealuose, kuriais šiandien dalijotės, ir jėgoje, kurią šiandien patyrėte. Dosniai pasiūlykite juos, pradėdami įgyvendinti tuos didelius ir gražius projektus, kuriuos čia pristatėte ir kuriais esu labai patenkinta.

Dabar esate kviečiami pašvęsti save vardan kažko didingo, palikdami paskui save kažką nemirtingo.

Tad būtina iškart imtis veiksmų, pradėti, nieko nelaukiant ir nesustojant.

Gen šventė, nepaisant viso jos grožio ir didumo, lieka mažmožis lyginant su žmonijos poreikiais. Ką reiškia 12000 jaunų žmonių palyginus su 2 milijardais pasaulio jaunimo?! Vis dėlto, jeigu pasikeis čia esančiųjų širdys, vadinasi ims keistis pasaulis. O širdis ima keistis, jeigu leidžiasi persmelkiama vienintelės vertybės, kurią visų platumų jaunimas pripažįsta esant pačią svarbiausią: meilė! Tad pradėkite konkrečiai mylėti.

Pirmasis žingsnis nėra didelės akcijos, bet maži meilės darbeliai, kurie gyvenimą padaro didžiu ir turi galią keisti pasaulį, paveikti visuomenę. Nejausdami baimės, kad reikės daryti kažinką, bet tapdami artimi žmogui, kuris yra šalia. Tai reiškia mylėti prekybos centro kasininkę, pasirūpinti vargeta, kuris kažko iš mūsų prašo, išmokti rytais pakloti lovą iš meilės mūsų kambario draugui, suplauti indus iš meilės tiems, kurie valgys po mūsų…

Ir neleiskite sugriūti šiandien pastatytiems tiltams.

Pirmasis tiltas buvo pastatytas tarp jūsų visų. Jūs ant jo užlipote ir, aišku, nenorite nulipti. Kartu pastatėte gabalėlį suvienyto pasaulio ir kiekvienas dabar išsineša šios patirties jėgą, nesvarbu, ar toje patirtyje dalyvauja jau seniau, ar šiandien pirmą kartą su ja susidūrė. Dabar viskas nauja!

Tokiu būdu iš Sporto Arenos gali išsiveržti vieninga meilės upė.

Maksimilianas Kolbė – didis meilės liudytojas, kuris atidavė savo gyvybę už koncentracijos lagerio draugą – sakė: „Tik meilė yra kūrybinga!“

O Chiara mums pakartojo, kad „pasauliui reikia sielos priedo, meilės priedo. Ir jį turime atnešti.“

Tad drąsos! Susivieniję šiame nepaprastame nuotykyje!

 

Vertė S. Žiugždaitė