Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis

 

„Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais“ (Rom 12,15).

Pristatęs Romos krikščionims dideles malones, kurias Dievas suteikė žmonijai Jėzuje ir per Dvasios dovaną, apaštalas Paulius kalba apie tai, kaip į gautą malonę atsiliepti, visų pirma, santykiuose tarpusavyje bei su visais.

Paulius kviečia pradėti nuo meilės tiems, su kuriais dalinamės tuo pačiu tikėjimu, ir eiti prie evangelinės meilės kiekvienam žmogui, nes tikinčiajam meilė neturi sienų – tik kai kuriais žmonėmis ji negali būti ribojama.

Ypač įdomu tai, kad pirmiausia nurodoma į dalinimąsi džiaugsmu. Būtent pavydas, anot didžiojo Bažnyčios tėvo Jono Krizostomo, apsunkina dalinimąsi kitų džiaugsmu labiau nei skausmu.

Gali atrodyti, kad taip gyventi reiškia kopti į pernelyg statų kalną, siekti neįmanomos viršūnės. Vis tik tai įmanoma, nes tikinčiuosius palaiko Kristaus meilė, nuo kurios jų niekas ir joks kūrinys negalės niekada atskirti (plg. Rom 8,35).

„Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais“.

Komentuodama šį Pauliaus sakinį, Chiara Lubich rašė: „Kad mylėtume krikščioniškai, reikia tapti viena su kiekvienu broliu [...]: kiek įmanoma giliau pažinti kito sielą, išties suprasti jo problemas ir poreikius, tam tikra prasme tapti juo, tapti kitu. Tai yra krikščionybė. Jėzus tapo žmogumi, tapo mumis, kad mus sudievintų. Tokiu būdu kiekvienas artimas jaučiasi suprastas ir pakylėtas“. Tai kvietimas įlįsti į kito kailį, tai konkreti tikros meilės išraiška. Ko gero, motinos meilė yra geriausias šio Žodžio įgyvendinimą iliustruojantis pavyzdys: motina dalinasi džiaugsmu vaiko, kuris džiaugiasi, ir ašaromis to, kuris kenčia, neteisdama ir be išankstinių nuostatų.

„Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais“.

Kad tokiu matu gyventume meile, neužsidarydami rūpesčiuose, interesuose, savo pasaulyje, yra viena paslaptis: turime puoselėti vienybę su Dievu, ryšį su Tuo, kuris pats yra Meilės šaltinis. Sakoma, kad medžio vainikas dažnai atitinka jo šaknų diametrą. Tai nutiks ir mums: jei mūsų santykis su Dievu diena iš dienos gilės, mumyse augs ir troškimas dalintis džiaugsmu bei nešti šalia mūsų esančiųjų naštas. Mūsų širdis atsivers ir bus vis pajėgesnė priimti tai, kuo dabar gyvena arti mūsų esantis brolis. O meilė broliui, savo ruožtu, sutvirtins mūsų vidinį ryšį su Dievu.

Taip gyvendami patirsime ir aplinkos pasikeitimą, pradedant nuo santykio šeimose, mokyklose, darbo vietose, bendruomenėse. Taip su dėkingumu patirsime, kad nuoširdi ir atlygio nelaukianti meilė, anksčiau ar vėliau, sugrįžta ir tampa abipuse.

Tokia stipria patirtimi, sunkumais ir vilties momentais dalijosi dvi šeimos – viena jų krikščioniška, kita musulmoniška. Kai Ben sunkiai susirgo, Tatiana ir Paolo su Ben žmona Basma ir dviem jų vaikais ligoninėje buvo iki pat galo. Net ir išgyvendama vyro netekties skausmą Basma su savo draugais krikščionimis atgręžusi savo kilimėlį į Meką meldėsi už kitą sunkiai sergantį žmogų. Ji pasidalino: „Pats didžiausias džiaugsmas yra jaustis dalimi vieno kūno, kuriame kiekvienas trokšta kitam gėrio“.

Letizia Magri

atsisiųsti

paaugliams

vaikams