Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“ (Apr 3,20)

Gyvenimo Žodis

„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“ (Apr 3,20)

Kiek kartų girdime beldžiant į duris? Tai gali būti paštininkas, kaimynas, sūnaus draugas, taip pat nepažįstamasis... Ko gi jis norės? Ar išmintinga bus atidaryti duris ir pakviesti užeiti vidun tą, kurio gerai nepažįstame?

Dievo žodis, paimtas iš Apreiškimo Jonui knygos, mus kviečia priimti nelauktą svečią.

Šios, pamokymų krikščionims, knygos autorius ankstyvajai Bažnyčiai Laodikėjoje kalbaViešpaties Jėzaus, mirusio ir prisikėlusio iš meilės kiekvienam žmogui, vardu.

Jis kalba su iš šios meilės kylančiu autoritetu: giria, taiso, kviečia priimti užtikrintą pagalbą, kurią šios bendruomenės tikintiesiems ruošiasi pasiūlyti pats Viešpats, kad jie įstengtų atpažinti Jo balsą ir Jam „atvertų duris“.

„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“

Šiandien kaip ir anuomet visi krikščionys, kad priimtų ateinantį Jėzų, yra kviečiami įveikti baimes, susiskaldymus, apgaulingą saugumą, kiekvieną dieną pasirodančius mums skirtingais pavidalais. Kasdieniuose skausmuose, išliekant nuosekliu sunkumuose, svarbiuose gyvenimo iššūkiuose, o visų pirma – brolio ir sesers, kuriuos sutinkame savo kelyje, veide.

Tai taip pat yra asmeninis kvietimas sustoti intymumo su Jėzumi momente, kaip kad su draugu – vakaro tyloje ar sėdint prie to paties stalo, palankiausiame dialogui, reikalaujančiame klausymo ir atsivėrimo, momente.

Turime nutildyti kitus balsus, kad atpažintume ir įsiklausytume į Jo balsą, Jo Dvasią, kuri vienintelė gali išvaduoti iš baimių ir įgalinti mus atverti širdies duris.

Chiara Lubich pasakoja tokį patyrimą: „Kad išgirstume vidinį Dvasios Balsą, turime visa savyje nutildyti. Šį Balsą reikia ištraukti tarsi deimantą iš dumblo: jį nušveisti, parengti parodai ir tinkamu metu padovanoti, nes tai yra Meilė, o Meilė dovanojama. Tai kaip Ugnis, kuri liepsnoja, perduodama su šiaudais ar kuo kitu, arba ima ir užgęsta. Meilė turi mumyse augti ir veržtis pro kraštus.“

Popiežius Pranciškus sako: „Šventoji Dvasia yra dovana. [...] Ji apsigyvena mumyse ir nokina vaisius, kad mes po to galėtume Ją duoti kitiems. [...] Taigi būtent tai yra Šventosios Dvasios bruožas – atitolinti mus nuo savojo aš, kad atsivertume bendruomeniniam mes: gauti, kad vėliau duotume. Mes nesame centre, mes esame dovanos kitiems įrankis.“

„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“

Krikščionys gyvendami Evangelijai būdinga tarpusavio meile – su Jėzumi ir kaip Jis, gali būti Dievo artumo liudytojais taip pat ir mūsų dienomis.

Į vieną pasienio vietovę plūstant emigrantams, kažkas išgirsta beldžiantis į duris. Štai ką pasakoja Delia: „Vieną šilto sekmadienio popietę ant šaligatvio priešais mano barą pamačiau sėdinčių daug motinų su savo vaikais, verkiančiais iš alkio. Pakviečiau juos užeiti, paaiškindama, kad vaikams duosiu pavalgyti. Motinos gėdijosi, nes neturėjo pinigų, tačiau primygtinai siūliau ir jos sutiko. Apie tai iškart pradėjo sklisti garsas ir šiandien baras tapo migrantų baru, kurių didžioji dauguma musulmonai. Daug kas mane vadina Mama Afrika. Ankstesni mano klientai pamažu išsisklaidė. Taip kambarys, anksčiau skirtas senolių žaidimams, virto sale vaikams, kur jie gali rašyti ir žaisti. Čia ir mažas naujagimių vystymo stalas, kad šiek tiek palengvintume mamų rūpesčius, o kartais šis kambarys virsta auditorija, kur mokoma italų kalbos. Tai nebuvo mano pasirinkimas, bet būtinybė nesidairyti į šalį. Emigrantų dėka susipažinau su daugeliu žmonių ir asociacijų, kurie mane palaiko ir padeda eiti pirmyn. Jei turėčiau pradėti iš naujo, viską daryčiau taip pat. Svarbiausia man yra DOVANOTI!“

Visi esame kviečiami įsileisti Viešpatį, kuris beldžiasi, kad kartu su Juo išeitume pas tuos, kurie šalia mūsų.

Ir pats Viešpats savo buvimu pasirodys mūsų gyvenime.

Letizia Magri

 

atsisiųsti

paaugliams

vaikams