„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2014 12 „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“ (Lk 3,11). |
„Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“ (Lk 3,11).Šiuo Advento laikotarpiu, kuris mus ruošia Kalėdoms, prieš akis iškyla Jono Krikštytojo figūra. Jis buvo Dievo siųstas paruošti kelią Mesijo atėjimui. Iš ateinančių pas jį reikalavo visiško gyvenimo pakeitimo: „Duokite tikro atsivertimo vaisių“ (Lk 3,8). O klausiančiam: „Tai ką gi mums daryti?“ (Lk 3,10), atsakė: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“.Kodėl duoti kitam tai, kas mano? Kitas, kaip ir aš, yra Dievo sukurtas, mano brolis, mano sesuo; tad – dalis manęs. „Negaliu tavęs sužeisti, nepakenkdamas ir sau“, sakė Gandhi. Esame sukurti vienas kitam kaip dovana, kaip paveikslas Dievo, kuris yra Meilė. Mūsų kraujyje įrašytas dangiškasis meilės įstatymas. Jėzus, ateidamas tarp mūsų, aiškiai tai apreiškė, duodamas mums savo naują įsakymą: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“ (plg. Jn 13,34). Tai „dangaus įstatymas“, atneštas į žemę šv. Trejybės gyvenimas, Evangelijos širdis. Kaip danguje Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia gyvena pilna bendryste, tiek, kad jie yra viena (plg. Jn 17,11), taip žemėje esame patys savimi tik tada, jei gyvename abipuse meile. Ir kaip Sūnus sako Tėvui: „Visa, kas mano, yra tavo, o kas tavo – tai mano“ (Jn 17,10), taip ir tarp mūsų meilė pilnai įgyvendinama tuomet, jei dalinamės ne tik dvasinėmis, bet ir materialinėmis gėrybėmis. Vieno mūsų artimojo poreikis yra visų poreikis. Kas nors neturi darbo? Aš jo neturiu. Serga kieno nors mama? Padedu jam tarsi ji būtų manoji. Kiti alkani? Tai tarsi aš būčiau alkanas, stengiuosi surasti jiems maisto, kaip padaryčiau dėl savęs. Tokia pirmųjų krikščionių Jeruzalėje patirtis: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra“ (Apd 4,32). Gėrybių bendrystė, nors ir neprivaloma, tarp jų vis dėlto buvo intensyviai praktikuojama. Tai nereiškia, kaip paaiškins apaštalas Paulius, vieniems uždėti naštą, kad kitiems būtų palengvinta, „bet kad būtų lygybė“ (2Kor 8,13). Šv. Bazilijus iš Cesarėjos sako: „Alkanam priklauso duona, kurią tausoji; nuogam žmogui paltas, kurį saugai savo lagamine; skurstantiems pinigai, kuriuos laikai paslėpęs“. O šv. Augustinas: „Turtingųjų perteklius priklauso vargšams“. „Taip pat ir vargšai turi kuo vieni kitiems padėti: vienas gali paskolinti savo kojas šlubuojančiam, kitas akis aklam, vesdamas jį; dar kitas gali aplankyti sergančius“. „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“.Taip pat ir šiandien galime gyventi kaip pirmieji krikščionys. Evangelija nėra utopija. Tai rodo, pavyzdžiui, naujieji bažnytiniai Judėjimai, kuriuos Šv. Dvasia sužadino Bažnyčioje, kad atgaivintų pirmųjų krikščionių evangelinį radikalumą ir kad atsakytų į didelius iššūkius šiandienos visuomenės, taip stipriai dominuojamos neteisingumo ir skurdo. Prisimenu Fokoliarų Judėjimo pradžią, kuomet nauja charizma sužadino širdyje ypatingą meilę vargšams. Kai sutikdavome juos gatvėje, užsirašydavome jų adresą į bloknotą, kad vėliau juos aplankytume ir jiems padėtume; jie buvo Jėzus: „Tai man padarėte“ (Mt 25,40). Aplankę lūšnose, pakviesdavome į savo namus pietų. Skirdavome jiems pačią gražiausią staltiesę, geriausius stalo įrankius, rinktinį maistą. Pirmajame mūsų fokoliare prie stalo sėdėdavo viena fokoliarė, vienas vargšas, viena fokoliarė, vienas vargšas... Vieną kartą mums pasirodė, jog Viešpats mūsų prašo tapti neturtingomis, kad galėtume tarnauti stokojantiems ir visiems. Tada viename pirmojo fokoliaro kambaryje kiekviena iš mūsų padėjo į vidų tai, ką laikė pertekliumi: paltą, pirštines, kepurę, net ir kailinius... O šian-dien, kad galėtume padėti vargšams, turime įmonių, duodančių darbo ir pasidalijančių savo pelnu! Tačiau reikia dar daug ką nuveikti dėl „vargšų“. „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“.Turime daug gėrybių, kuriomis galime pasidalinti, nors gal taip ir neatrodo. Turime lavinti jautrumą, įgyti žinių, kad galėtume konkrečiai padėti, kad rastume būdą gyventi broliškumu. Turime savo širdyje meilės, kurią galime duoti, nuoširdumo, kurį galime skleisti, džiaugsmo, kurį galime dalinti. Turime laiko, kurį galime paaukoti, maldos, vidinių turtų, kuriais galime dalintis žodžiu ar raštu; bet kartais turime ir daiktų, krepšių, rašiklių, knygų, pinigų, namų, automobilių, kuriuos galime pasiūlyti... Gal kaupiame daiktus, galvodami, jog vieną dieną pravers, o tuo tarpu šalia mūsų yra, kam jų verkiant reikia. Kaip kiekvienas augalas sugeria iš žemės tik tiek vandens, kiek jam reikia, taip ir mes stenkimės turėti tik tai, ko reikia. Dar geriau, jei kartas nuo karto pastebime, jog mums ko nors trūksta; verčiau būti šiek tiek stokojančiais, nei šiek tiek turtingais. „Jei visi pasitenkintume tuo, kas būtina, – sakė šv. Bazilijus – ir atiduotume savo perteklių stokojančiam, nebebūtų nei turtingų, nei vargšų.“ Pamėginkime, pradėkime taip gyventi. Tikrai Jėzus nesiliaus siuntęs mums šimteriopo atlygio; galėsime toliau duoti. Galų gale mums pasakys, kad tai, ką davėme, kas tai bebūtų, Jam davėme. Chiara Lubich (2003 m. gruodis) |