„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2019 05 „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20,21). |
|
„Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20,21). Evangelistas Jonas po tragiško Jėzaus mirties ant kryžiaus epizodo, pasėjusio tarp mokinių baimę ir pasimetimą, skelbia stebinančią naujieną: Jis prisikėlė ir sugrįžo pas savuosius! Išties, Prisikėlusysis Velykų dienos rytą leidosi pamatomas ir atpažįstamas Marijos Magdalietės. Tos pačios dienos vakarą Jis pasirodo kitiems mokiniams, kurie dėl juos apėmusio gilaus sumišimo ir pralaimėjimo buvo užsidarę namuose. Jis eina jų ieškoti, nes vėl nori su jais susitikti. Jam nesvarbu, kad jį išdavė ar išsilakstė pavojaus akivaizdoje. Dargi jiems pasirodo su kančios ženklais: kryžiaus kankinimo sužeistomis, pervertomis, išdraskytomis rankomis ir šonu. Pirmasis jo žodis – ramybės palinkėjimas, tikroji dovana, pasiekianti sielą ir perkeičianti gyvenimą. Galiausiai mokiniai jį atpažįsta ir vėl atranda džiaugsmą. Jie taip pat jaučiasi pagydyti, paguosti, apšviesti ir vėl esantys su savo Mokytoju bei Viešpačiu. Po to Prisikėlusysis šiai trapių žmonių grupelei patiki įpareigojančią užduotį: eiti ir nešti pasauliui Evangelijos naujovę, kaip kad padarė Jis pats. Kokia drąsa! Kaip Juo pasitikėjo Tėvas, taip Jėzus visiškai pasitiki savo mokiniais. Jonas čia pat priduria, kad Jėzus „kvėpė į juos“, vadinasi, Jis dalinasi savo paties vidine galia, ta pačia meilės Dvasia, atnaujinančia širdį ir protą. „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Jėzus patyrė visą žmoniškąją egzistenciją – draugystės džiaugsmą ir išdavystės skausmą, pareigą dirbti ir kelio nuovargį. Jis žino, kokie esame, pažįsta mūsų ribas, diena iš dienos mus lydinčius sunkumus ir kryžius. Kaip tamsiame kambaryje ieškojo mokinių, taip ir toliau kiekvieno mūsų Jis ieško mūsų tamsumuose, uždarume ir toliau pasitiki mumis. Prisikėlęs Jėzus mums siūlo kartu su Juo patirti naują gyvenimą ir ramybę, kad tai galėtume dalinti kitiems. Jis siunčia mus liudyti susitikimą su juo, „peržengti“ save pačius, trapų savo užtikrintumą ir ribas, kad laike ir erdvėje plėstume tą pačią Tėvo patikėtą misiją – skelbti, kad Dievas yra Meilė. „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Chiara šį Gyvenimo žodį 2005-ųjų gegužę komentavo taip: „Vien žodžių šiandien nebeužtenka. […] Evangelijos skelbimas bus veiksmingas, jei remsis gyvenimo liudijimu, tokiu, kaip pirmųjų krikščionių, kurie galėjo sakyti: ,ką girdėjome ir savo akimis regėjome [...], tai skelbiame jums [...]‘. Jis bus veiksmingas, jei taip kaip apie juos ir apie mus bus galima pasakyti: ,Žiūrėk, kaip jie vienas kitą myli ir pasiruošę mirti vienas už kitą‘. Jis bus veiksmingas, jei mūsų meilė taps konkreti per davimą, atsiliepiantį į stokojančiojo poreikius, jei išmoksime duoti maisto, drabužių, namus tam, kas jų neturi, draugystę tam, kas jaučiasi vienišas ir nusivylęs, paramą tam, kas patiria išbandymą. Toks gyvenimas paliudys pasauliui Jėzaus žavesį, o mes, šiais darbais, tapdami kitu Kristumi, pratęsime jo veikimą“. „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Mes taip pat galime eiti ieškoti Jėzaus vyruose ir moteryse, įkalintuose skausmo ir vienatvės. Galime pagarbiai pasiūlyti savo draugystę jų gyvenimo kelionėje link Jėzaus dovanojamos ramybės. Taip pasielgė M. Pia su savo draugais, viename mažame pietinės Italijos centre įsipareigodami tarnauti migrantams, iš kurių veidų sunkiasi patirto skausmo, karo, prievartos istorijos. „Ko gi aš siekiu?“ – atvirauja M. Pia. „Tai Jėzus mano gyvenimui suteikia prasmę, žinau, kad Jį atpažinti ir sutikti, visų pirma, galiu sužeistuose broliuose. Per mūsų asociaciją – ji pasakoja – pasiūlėme migrantams italų kalbos kursus bei pagalbą ieškant būsto ir darbo, taip atsiliepdami į materialius poreikius. Taip pat pasidomėjome, ar jiems nereikėtų ir dvasinės paramos. Šį pasiūlymą moterys ortodoksės iš italų kalbos mokyklos priėmė su dideliu džiaugsmu. Į vieną imigrantų priėmimo centrą atvyko ir krikščionys iš Evangelinės baptistų bažnyčios. Susitarę su baptistų pastoriumi, suorganizavome sekmadienį palydėti juos į pamaldas, kurios vyko gana toli. Ši konkreti meilė tarp krikščionių išaugo į draugystę, kuri buvo sutvirtinta ir kultūriniais, ir apvalių stalų susitikimas bei koncertais. Atsipažinome esantys „tauta“, ieškanti ir randanti naujus vienybės įvairovėje kelius, kad visiems paliudytume Dievo karalystę“. Letizia Magri |