Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Vienybės nuotykis

1949 m. vasara

70-jo Jubiliejaus metais toliau apžvelgiame Fokoliarų judėjimo istoriją, pagrindinius jo žingsnius, kurie leido judėjimui gimti, augti ir galiausiai išsiskleisti visame pasaulyje.

Prie fokoliarų grupės nelauktai prisijungia Igino Giordani. Jis buvo daug vyresnis už Chiarą Lubich, ir Italijoje buvo ypatingas, gerai žinomas asmuo: politikas, Italijos parlamento deputatas, daugybės knygų autorius. Būtent Giordani atvėrė, jei taip galima pasakyti, pirmųjų fokoliarių buto duris ir langus į visą pasaulį, įvairiomis aplinkybėmis pabrėžė charizmos didybę, jos visuotinę svarbą.

1949 m. vasarą Igino Giordani nuvyko pas Chiarą Lubich, kuri tuo metu buvo kuriam laikui apsistojusi pailsėti Premiero slėnyje, Tonadike, Trento kalnų vietovėje.

Būdamas Tonadike, kartu su nedidele Trento bendruomene, kuri tuo metu jau buvo išplitusi į kitus Italijos miestus, jis intensyviai gyveno Mato Evangelijos ištrauka apie Jėzaus apleidimą ant kryžiaus („Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“). Tų metų liepos 16 dieną Chiarai prasidėjo išskirtinio dvasinio intensyvumo laikotarpis, kuris dabar Judėjime žinomas kaip „49-ųjų metų rojus“.

Vėliau Chiara apie šiuos mėnesius rašys:

„1943-ieji buvo Fokoliarų judėjimo pradžios metai, o 1949-ieji žymi judėjimo dvasinį šuolį į priekį. Netikėtos, bet Apvaizdos numatytos aplinkybės leido, jog aš su pirmosiomis fokoliarėmis, norėdamos pailsėti, pasitraukėme iš „pasaulio“ į kalnus. Turėjome pasitraukti nuo žmonių, bet negalėjome nutolti nuo jau tuo metu mums įprasto, vienybės dvasingumu paremto, gyvenimo būdo. Apsigyvenome mažame, paprastame kalnų namelyje. Buvome vienos, tačiau drauge su mumis buvo mūsų pasirinktas didelis Idealas. Juo stengėmės gyventi nuolat, akimirka po akimirkos, gyventi su vienybės šaltiniu Jėzumi Eucharistijoje, kuriuo maitinomės kasdien. Tuo metu ilsėjomės panirusios į gilią maldą ir meditaciją.“

„Tai buvo ypatingų Dievo malonių laikotarpio pradžia. Mums atrodė, lyg Viešpats sielos akims atveria Dievo Karalystę, jautėmės taip, tarsi būtume mistinio Dievo kūno ląstelė, kurioje gyvena Trejybė. Norėjosi kreiptis į Dievą ir Jo paprašyti: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes“. Tuo metu taip pat pradėjome suvokti, kad begimstantis Judėjimas nėra niekas kitas, kaip mistinis Dievo motinos Marijos buvimas Bažnyčioje. Jautėmės tarsi esame ant Taboro kalno, nuo kurio tikrai nebūtume savo valia nusileidusios, jei Dievo valia nebūtų buvusi kitokia. Tik meilė tamsoje paskendusiai Dievo tautai, žmonėms, kuriuose gyvena nukryžiuotas ir apleistas Jėzus, suteikė mums jėgų nulipti nuo kalno ir sugrįžti“.

Kita proga Chiara dar kartą sugrįžo prie jau anksčiau išsakytų savo minčių ir konstatavo:

„Tuo metu mūsų Judėjimui prasidėjo ypatingas šviesos laikotarpis, kuriame, kaip jau tuo metu jautėme, Dievas norėjo mums leisti suvokti Savo planą mūsų Judėjimui, to plano detales“.

Visą likusį savo gyvenimą ji konkrečiai gyveno tuo ir įgyvendino tai, ką Dievas jai leido suvokti 1949-ųjų vasarą.