Gyvenimo Žodis
| Gyvenimo Žodis |
|
„Mano siela šlovina Viešpatį“ (Lk 1, 47). Pirmajame savo Evangelijos skyriuje Lukas pateikia vienintelį Naujojo Testamento puslapį, kurio pagrindinės veikėjos yra dvi moterys – Marija ir Elžbieta. Elžbieta gyveno kaime netoli Jeruzalės, apie pusantro šimto kilometrų nuo Nazareto. Iškart po to, kai angelas paskelbė Marijai, kad ji taps Jėzaus motina (Lk 1, 26–38), Marija leidosi į šią ilgą kelionę. Mes nežinome kelionės detalių, žinome tik tiek, kad ji skubiai patraukė į kalnus. Bet kodėl ji ten vyko? Marija eina pasidalyti šiuo džiaugsmu su ta, kuri, kaip ir ji, gavo iš Dievo malonę lauktis kūdikio ir, kad būdama šalia, galėtų padėti Elžbietai paskutiniais nėštumo mėnesiais. Tai istorija apie dvi moteris, apie dvi neįmanomas motinystes. Kas, jei ne Elžbieta, galėtų Mariją geriau suprasti ir kartu dalintis šia patirtimi? Iš šio susitikimo gimsta „Magnificat“ giesmė. „Mano siela šlovina Viešpatį.“ „Jos žodžiai išreiškia didelę meilę ir gilų džiaugsmą, o tai paaiškina, kodėl jos siela ir gyvenimas pakyla dvasioje. Marija nesako: „Aš šlovinu Dievą“, bet sako „mano siela“; tarsi norėdama pasakyti: „Visas mano gyvenimas ir mano jausmai yra palaikomi Dievo meilės [...]“– rašo Martynas Liuteris savo komentare apie „Magnificat“. Veiksmažodis „išaukštinti“, „daryti didų“ atskleidžia džiaugsmo jausmą, kurį sukelia atradimas, kad Dievas yra didesnis, nei tikėtasi. Šį džiaugsmą atliepia gilus nuolankumas ir gilus dėkingumo, pagarbos bei pripažinimo jausmas. Kaip pabrėžia Ermesas Ronchis, „Magnificat yra Marijos evangelija, jos geroji naujiena, kuri pasiekia visas kartas.“ Mergina iš Nazareto dešimt kartų pakartoja: „Tai Jis, kuris padarė...“ – tarsi savotišką naują Dekalogą, naujus Dešimt įsakymų, kurie apverčia pasaulio logiką. Natūraliai kyla klausimas, ar savo kasdieniame gyvenime ir maldose išsaugojome nuostabos ir susižavėjimo jausmą, žvelgdami į tai, ką Dievas padarė ir tebedaro. Be atvirumo naujovėms ir jų sukeliamoms staigmenoms, be nuostabos tikėjimas tampa varginančia malda, kuri pamažu blėsta ir tampa socialiniu įpročiu – sako popiežius Pranciškus. „Mano siela šlovina Viešpatį.“ Marijos giesmė – nėra vien tik asmeninio šlovinimo malda, bet kartu ir pranašiškas šlovinimas, kuriam būdingas nuolatinis Šventojo Rašto citavimas, kaip sako Gerardas Rosse, nurodantis istorijos kryptį pagal Dievo širdį. Šlovinti Jį reiškia stoti į mažųjų pusę, tikint, kad pasaulis gali ir turi pasikeisti. Šios giesmės žodžiai kviečia mus suprasti Dievo išganingąjį įsikišimą į mūsų asmeninę ir bendruomeninę istoriją; nuo mūsų pačių asmeninės patirties iki visuotinės, nuo dabarties akimirkos iki naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuos atveria Evangelijos socialinė revoliucija. „Mano siela šlovina Viešpatį.“ Šie žodžiai kviečia ir mus paversti savo gyvenimą gyvu šlovinimu, kasdien pripažinti „didžius dalykus“, susivienijus su Marija kartu skelbti, jog Dievas yra ištikimas, kad jo gailestingumas tęsiasi iš kartos į kartą ir kad jo teisingumo bei meilės karalystė jau įgyvendinama tarp mūsų. Chiara Lubich jau buvo įžvelgusi šį revoliucinį Marijos giesmės aspektą, kai rašė jaunimui: „Skaitykite „Magnificat“ ir rasite pirmąjį bei galingiausią krikščioniškosios socialinės doktrinos puslapį. Kas ir kada jį iki galo įgyvendins?“ Klausimas lieka atviras ir meta mums iššūkį. Dievo įsikišimas, Jo veikimas neturėtų likti širdies gelmėse, bet pasireikšti santykiuose, bendrame gyvenime, ateities kartų audinyje. Parengė Patrizia Mazzola ir Gyvenimo Žodžio komanda |