Gyvenimo Žodis
| Gyvenimo Žodis |
|
„O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo“ (Lk 10, 33). Martyna važiuoja metro traukiniu dideliame Europos mieste; visi keleiviai susitelkę į savo mobiliuosius telefonus. Nors jie yra virtualiame ryšyje, bet iš tikrųjų įstrigę izoliacijoje. Martyna klausia savęs: „Ar mes jau nebesugebame pažvelgti vienas kitam į akis?“ Tai įprasta, kasdienė patirtis; ypač visuomenėse, kurios turtingos materialinių gėrybių, bet vis labiau skurdžios žmonių santykių srityje. O Evangelija visada grįžta su savo originaliu, kūrybišku pasiūlymu, gebančiu „visa padaryti nauja“(Apr 21, 5). Ilgame dialoge su Įstatymo mokytoju, klausiančiu, ką reikia daryti, norint paveldėti amžinąjį gyvenimą, Jėzus jam atsako garsiuoju palyginimu apie gailestingąjį samarietį: kunigas ir levitas, žymios to meto visuomenės asmenybės, mato pakelėje gulintį plėšikų užpultą ir sužeistą vyrą, bet praeina pro šalį. „O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo.“ Įstatymo mokytojui, gerai žinančiam dieviškąjį artimo meilės įstatymą, Jėzus kaip pavyzdį pateikia svetimšalį, žmogų, laikomą schizmatiku ir priešu: jis mato sužeistą keliauninką ir jį užvaldo užuojauta, jausmas, kylantis iš vidaus, iš pačių širdies gelmių. Todėl samarietis nutraukia savo kelionę, prieina prie sužeistojo ir ima juo rūpintis. Jėzus žino, kad kiekvienas žmogus yra sužeistas nuodėmės ir kad būtent čia yra Jo misija: gydyti širdis Dievo gailestingumu ir besąlyginiu atleidimu, kad jos pačios galėtų artintis vienos prie kitų ir dalytis. „[…] Kad išmoktume būti gailestingi kaip Tėvas ir tobuli kaip Jis, turime žvelgti į Jėzų, kuris yra visiškas Tėvo meilės apreiškimas. […] meilė yra absoliuti vertybė, suteikianti prasmę viskam […], kuri aukščiausią išraišką pasiekia gailestingume. Gailestingumas padeda mums visada iš naujo matyti žmones, su kuriais gyvename kiekvieną dieną šeimoje, mokykloje, darbe, neprisimenant jų trūkumų, klaidų; gailestingumas verčia mus ne teisti, bet atleisti patirtas skriaudas. Net jas pamiršti“, – taip rašo Chiara. „O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo.“ Galutinis ir lemiamas atsakymas išreiškiamas aiškiu kvietimu: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 37). Tai Jėzus kartoja kiekvienam, kuris priima Jo žodį: tapti artimu, imtis iniciatyvos „paliesti“ kasdien gyvenimo kelyje sutinkamų žmonių žaizdas. Norėdami gyventi evangeliniu artumu pirmiausia prašome Jėzaus išgydyti mus nuo aklo išankstinio nusistatymo ir abejingumo, kurie neleidžia mums matyti toliau savęs. Iš samariečio mokomės gebėjimo užjausti, kuris skatina jį rizikuoti savo gyvybe. Kaip ir jis esame pasiruošę žengti pirmąjį žingsnį kito žmogaus link ir jį išklausyti, priimti jo skausmą, be jokių vertinimų ir nerimavimo „dėl laiko švaistymo“. Štai kokia jaunos korėjietės patirtis: „Bandžiau padėti paauglei mergaitei, kuri nepriklausė mano kultūrai ir kurios gerai nepažinojau. Vis dėlto, nors ir nežinojau, ką ir kaip daryti, išdrįsau pabandyti. Ir su nuostaba supratau, kad – pasiūliusi tą pagalbą – pati „išsigydžiau“ savo vidines žaizdas“. Šis Žodis mums siūlo auksinį raktą krikščioniškam humanizmui įgyvendinti: jis leidžia mums suvokti mūsų bendražmogiškumą, kuriame atsispindi Dievo paveikslas; mus moko drąsiai peržengti fizinio ir kultūrinio „artumo“ kategoriją. Šioje perspektyvoje įmanoma išplėsti „mūsų“ ribas iki „visų“ horizonto ir iš naujo atrasti pačius socialinio gyvenimo pagrindus. Parengė Letizia Magri ir Gyvenimo Žodžio komanda |