Gyvenimo Žodis„Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį.“ (Ef 4, 4). |
| Gyvenimo Žodis |
|
„Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį.“ (Ef 4, 4). Maldos už krikščionių vienybę savaitės metu esame kviečiami sutelkti dėmesį į vieną konkrečią temą, kurią randame Pauliaus laiške efeziečiams. Vadinamuosiuose kalėjimo laiškuose jis kreipiasi į savo adresatus, ragindamas juos vienybe įtikinamai liudyti savo tikėjimą. Toji vienybė yra pagrįsta vienu tikėjimu, viena dvasia, viena viltimi; ir tik per ją yra liudijamas Kristus kaip „kūnas“. „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį.“ Paulius kviečia mus tikėti viltimi. Kas yra viltis ir kodėl esame kviečiami ja gyventi? Viltis yra daigelis, dovana ir užduotis, kurią privalome saugoti, puoselėti, kad ji atneštų vaisių visų labui. „Krikščioniškoji viltis mus veda siaura kalno ketera, kurioje – pagal mūsų pašaukimą – mes kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą turime rinktis, būti ištikimi Dievo ištikimybei mums“ – taip rašo Madeleine Delbrêl, viena reikšmingiausių XX amžiaus dvasinių asmenybių. Mūsų pašaukimas, krikščionių pašaukimas, nėra tik asmens ir Dievo reikalas, bet veikiau tai – bendras pašaukimas visiems kartu; tai – vienybė tarp tų, kurie įsipareigoja gyventi pagal Evangeliją. Chiaros Lubich kalbose ir raštuose dažnai randame aiškias nuorodas į vienybę, būdingą jos dvasingumui: vienybė yra Jėzaus buvimo tarp mūsų vaisius. Ir šis buvimas yra gilios laimės šaltinis. Jei vienybė krikščionims yra tokia svarbi, vadinasi, niekas labiau neprieštarauja jų pašaukimui, kaip gyventi nesiekiant, nesilaikant vienybės. Mes nusidedame prieš vienybę kiekvieną kartą, kai pasiduodame nuolat pasikartojančiai individualizmo pagundai, kuri verčia mus daryti dalykus savarankiškai, vadovautis savo nuožiūra, asmeniniais interesais ar prestižu, ignoruojant ar net niekinant kitus, jų poreikius, jų teises. „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį.“ Gvatemaloje dialogas tarp įvairių krikščioniškų bažnyčių yra labai aktyvus. Ramiro rašo: „Kartu su grupe žmonių iš įvairių bažnyčių mes parengėme Maldos už krikščionių vienybę savaitę. Į programą įtraukėme meno festivalį, kurį paruošėme kartu su jaunimu, bei kitokias šventes skirtingose bažnyčiose. Katalikų vyskupų konferencija paprašė mūsų tęsti šią veiklą ir suorganizuoti pasidalinimo renginį tarp grupės katalikų vyskupų ir žmonių iš įvairių bažnyčių, atvykusių iš visos Amerikos į susitikimą, skirtą Nikėjos susirinkimo 1700 metinėms paminėti. Ir be šių veiklų, mes jaučiame stiprią vienybę tarp mūsų visų bei jos atnešamus vaisius: brolybę, džiaugsmą, taiką.“ Parengė Patrizia Mazzola ir Gyvenimo Žodžio komanda |