Gyvenimo Žodis
| Gyvenimo Žodis |
|
„Pasilik su mumis! Jau vakaras arti...“ (Lk 24, 29) Kelias, vedantis į Emauso kaimą, pasakoja apie dviejų Jėzaus mokinių kelionę. Nusivylę savo svajonėmis, planais ir įsimintinomis akimirkomis, praleistomis su Mokytoju, jie grįžta namo, kad tęstų gyvenimą, kurį buvo palikę – tą gyvenimą, kurį gyveno iki susitikimo su Juo. Nuo Jėzaus nukryžiavimo buvo praėjusios tik trys dienos, ir tarp Jo sekėjų viešpatavo nusivylimas, baimė ir abejonės. Eidami jie tolo nuo Jeruzalės, nuo neišsipildžiusios svajonės, atsiribodami nuo Kristaus ir Jo žinios, „nuliūdę“, nes tam tikra prasme jau buvo nusprendę atsisakyti to tikslo, dėl kurio Juo buvo sekę. Tai ir visų mūsų istorija, kai pasimetame, susidūrę su situacijomis, kurios verčia mus rinktis kelią daugybėje kryžkelių; ir dažnai manome, kad vienintelis atsakymas į mūsų kančią yra grįžti atgal, pasiduoti ir susitaikyti. „Kam iš mūsų Emauso užeiga nėra artimai pažįstama? Kas nėra vieną vakarą ėjęs šiuo keliu, kai viskas atrodė prarasta? Kristus tada buvo miręs mumyse… Žemėje nebebuvo jokio Jėzaus“, – rašo Fransua Moriakas. „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti...“ Pakeliui prie mokinių prisijungia nepažįstamasis, kuris, regis, nieko nežino apie tai, kas ką tik įvyko. Jis pradeda uždavinėti jiems taiklius klausimus, kurie iškelia visą mokinių kartėlį ir nusivylimą. Pirmiausia jis jų išklauso, o tada pradeda aiškinti Raštą; tas dialogas, susitikimas palieka mokiniams tokį gilų įspūdį, tokį stiprų, kad nors jie dar neatpažino Jėzaus, prašo Jo pasilikti su jais, nes jau temsta (Lk 24, 17–29). Tai bene viena gražiausių evangelijose randamų maldų. Tai pirmoji malda, kuria mokiniai kreipiasi į Prisikėlusįjį; tai jaudinantis kvietimas, kuriuo visi mes galime į Jį kreiptis, kad šis pasiliktų su mumis ir tarp mūsų. Duonos laužymo metu tų dviejų mokinių akys atsivers; ir džiaugsmas, kad pagaliau Jį atpažino, paskatins juos grįžti į Jeruzalę, kad savo draugams praneštų apie įvykusį prisikėlimą. „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti...“ „Turbūt niekas geriau nei šie žodžiai negali išreikšti, paaiškinti to, ką mes, fokoliarės, nuo pat pradžių išgyvenome, patyrėme, gyvendamos su Jėzumi tarp mūsų, – rašo Chiara Lubich. Jėzus visada yra Jėzus ir net, jei Jis yra tik dvasiškai, kai Jis yra – Jis aiškina Šventąjį Raštą, o Jo meilė liepsnoja mūsų širdyse – tai yra tikrasis gyvenimas. Kai Jį sutinki ir pažįsti, patiri Jo buvimą – su begaliniu ilgesio jausmu Jam vis ištari: „Pasilik su mumis, Viešpatie, nes jau arti vakaras.“ Be Tavęs – „tamsi naktis...“ – toliau rašo Chiara. Naktis yra tamsos, nežinomybės, šviesos trūkumo simbolis – tos šviesos, kurios neįstengiame rasti, jei netikime Jo, kuris mus visada lydi, buvimu. Naktis gaubia mūsų planetą, sužeistą ir niokojamą brolžudiškų kovų, karų, kurie ir toliau kyla dėl galios ir pinigų troškimo. Naktis yra tai, ką patiria milijonai žmonių, kurie nebeturi balso, kad galėtų pasipriešinti neteisybei ir priespaudai. O mes, kaip mes galime atpažinti Jėzaus buvimą, kuris ne visada apsireiškia taip, kaip mes tikimės? Kaip suprasti, kad Jis eina kartu su mumis ir stengiasi, kad mes atpažintume Jo buvimo ženklus? Ir, svarbiausia, kaip sudaryti sąlygas Jam apsireikšti ir pasilikti su mumis? Tai klausimai, į kuriuos ne visada žinome atsakymus; tačiau jie ragina mus nenustoti ieškoti Jėzaus, Jo buvimo ženklų; sutelkti žvilgsnį į kelionės draugą, kurio dažnai nematome, ir atpažinti Tą – Jėzų, kuris gali būti tarp mūsų, jei gyvename tarpusavio meile. Kelias į Emausą yra visų mūsų kelių simbolis: tai susitikimo su Viešpačiu kelias, tai kelias, kuris mums sugrąžina širdies džiaugsmą, sugrąžina mus į bendruomenę, kad kartu liudytume, jog Kristus prisikėlė. Parengė Patrizia Mazzola ir Gyvenimo Žodžio komanda |