Gyvenimo Žodis
| Gyvenimo Žodis |
|
„Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ (Lk 6, 41) Nusileidęs nuo kalno, po nakties maldos, Jėzus išsirenka savo apaštalus. Pasiekęs lygumą, jis kreipiasi į juos ilga kalba, prasidedančia Palaiminimų paskelbimu. Luko tekste, skirtingai nei Mato Evangelijoje, palaiminimų yra tik keturi, skirti skurstantiems, alkaniems, kenčiantiems ir vargstantiems, pridedant tiek pat perspėjimų turtuoliams, sotiems ir arogantiškiems. Šią išskirtinę Dievo meilę mažiausiems Jėzus laiko savo misija, kai Nazareto sinagogoje tvirtina, jog yra pripildytas Viešpaties dvasios ir neša Gerąją Naujieną vargdieniams, išlaisvinimą kaliniams ir išvadavimą prispaustiesiems. Jėzus tęsia, ragindamas savo mokinius mylėti net priešus; tai žinia, kurios galutinė motyvacija yra Tėvo elgesys: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). Šis teiginys taip pat yra ir atspirties taškas tolesniems veiksmams: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37). Po to Jėzus perspėja per sąmoningai neproporcingą vaizdą: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ Jėzus tikrai pažįsta mūsų širdis. Kiek kartų kasdieniame gyvenime susiduriame su tokia liūdna patirtimi: kaip lengva – net ir griežtai – kritikuoti kito klaidas ir silpnybes, neatsižvelgiant į tai, kad tokiu elgesiu priskiriame sau išimtinę, tik Dievui priklausančią teisę. Iš tikrųjų, norint „išimti rastą“ iš savo akies, mums reikia nuolankumo, kylančio iš suvokimo, kad esame nusidėjėliai, kuriems nuolat reikia Dievo atleidimo. Tik tas, kuris turi drąsos pastebėti savo „rastą“ – tai, iš ko pačiam, asmeniškai, reikia atsiversti, – galės nesmerkti, nepervertinti, nesureikšminti savo ir kitų silpnybių bei klaidų. Tačiau Jėzus nekviečia mūsų užsimerkti ir leisti, kad viskas vyktų savaime. Jis nori, kad Jo sekėjai padėtų vieni kitiems žengti į naują gyvenimą. Taip pat ir apaštalas Paulius primygtinai prašo rūpintis kitais: pataisyti nedrausmingus, paguosti baimingus, palaikyti silpnuosius, būti kantriems su visais (plg. 1Tes 5, 14). Tik meilė pajėgi taip tarnauti. „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ Kaipgi šį Gyvenimo Žodį galime pritaikyti praktiškai? Be to, kas jau buvo pasakyta, pradėdami šį gavėnios laiką, galime prašyti Jėzaus, kad jis mus išmokytų kitus matyti taip, kaip juos mato Jis, kaip juos mato Dievas. O Dievas mato širdies akimis, nes Jo žvilgsnis yra meilės žvilgsnis. Tuomet, norėdami padėti vieni kitiems, galėtume atkurti praktiką, kuri buvo labai svarbi pirmajai fokoliarių merginų grupei Trente. „Pačioje pradžioje, – pasakoja Chiara grupei draugų musulmonų, – ne visada buvo lengva radikaliai gyventi meile. […] Net ir tarp mūsų, ant mūsų santykių nusėsdavo dulkės, ir vienybė išblėsdavo. Taip atsitikdavo tada, pavyzdžiui, kai pastebėdavome kitų ydas, netobulumus ir juos nepalankiai vertindavome, todėl tarpusavio meilės srovė atšaldavo. Kad galėtume išspręsti šią situaciją, vieną dieną sugalvojome tarp mūsų sudaryti paktą, susitarimą, kurį pavadinome „gailestingumo paktu“. Jo esmė tokia: kiekvieną rytą sutikdami tą patį žmogų – namuose, mokykloje, darbe ar kur kitur – į jį žiūrime taip, tarsi matytume pirmą kartą; neprisimindami jo trūkumų, o viską uždengdami meile. […] Tai buvo tvirtas įsipareigojimas, kurį mes visos kartu prisiėmėme; ir tai padėjo mums visada būti pirmoms mylėti, sekant gailestingąjį Dievą, kuris atleidžia ir užmiršta.“ Parengė Augusto Parody Reyes ir Gyvenimo Žodžio komanda
|