Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44).

2011 12 "Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!" (Lk 3, 4)

"Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!" (Lk 3, 4)

Štai naujas „žodis“, kuriuo esame kviečiami gyventi per šį adventą. Evangelistas Lukas paėmė jį iš Izaijo, paguodos pranašo. Pirmieji krikščionys priskyrė jį Jonui Krikštytojui, kuris buvo Jėzaus pirmtakas.
Šiuo prieškalėdiniu laikotarpiu kaip tik pristatydama Pirmtaką, Bažnyčia kviečia mus džiaugtis, nes Krikštytojas yra lyg pasiuntinys, pranašaujantis Karalių, kuris išties jau pakeliui. Prisiartina laikas, kai Dievas išpildys savo pažadus, atleis nuodėmes, dovanos išganymą.

„Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“

Tačiau, jei tai džiaugsmo žodis, tai kartu ir kvietimas naujai nukreipti mūsų būtį, kvietimas radikaliai pakeisti gyvenimą.
Krikštytojas kviečia taisyti Viešpačiui kelią. Bet kas tai per kelias?
Krikštytojo pranašautas Jėzus, prieš išeidamas į viešąjį gyvenimą pradėti skelbimo, perėjo per dykumą. Toks buvo Jo kelias. Dykumoje patyrė ne vien intymų savo Tėvo artumą, bet ir išbandymų, per kuriuos pasirodė esąs solidarus su visais žmonėmis. Iš dykumos išėjo nugalėtojas. Tai tas pats kelias, kurį vėliau dar kartą sutinkame Jo mirtyje ir prisikėlime. Nuėjęs kelią iki galo, Jis pats tampa „keliu“ mums, kurie dar esame pakeliui.
Jis pats yra kelias, kuriuo turime eiti, norėdami iki galo įgyvendinti mums, žmonėms, skirtą pašaukimą: įeiti į pilną bendrystę su Dievu.
Kiekvienas iš mūsų yra pašauktas taisyti kelią Jėzui, norinčiam įžengti į mūsų gyvenimą. Tad būtina ištiesinti mūsų būties takus, kad Jis galėtų į mus įžengti.
Reikia paruošti Jam kelią, pašalinant kliūtis vieną po kitos. Visas tas, kurias iškelia siauras mūsų požiūris, silpna valia.
Reikia nemažai drąsos norint pasirinkti tarp kelio, kurio patys norime ir to, kurio Jis mums norėjo, tarp mūsų valios ir Jo valios, tarp mūsų sumanytos programos ir to, ką Jo visagalė meilė mums sugalvojo.
O kartą apsisprendus, reikia dirbti, idant mūsų besispyriojanti valia pritartų Jo valiai.
Kaip? Visiškai savo pašaukimą realizavę krikščionys pataria gerą metodą, praktišką ir protingą: dabar, šiuo momentu.Šią akimirką pašalinti akmenį po akmens, idant mumyse vyrautų nebe mūsų, o Jo valia.
Taip įgyvendinsime Žodį:

„Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“

Chiara Lubich (1997 m. gruodis)

Mes galime “būti” tik tada, jeigu gyvename Žodžiu, jeigu esame gyvasis Žodis.
Iš tiesų Jėzaus žodžiai nėra vien paprasti paraginimai, pasiūlymai, nuorodos, paliepimai, įsakymai ar įstatymai. Jėzaus žodyje yra pats kalbantis, į mus besikreipiantis Jėzus. Jo žodžiai yra Jis pats, pats Jėzus. Taigi mes Jį susitinkame Žodyje. O priimdami Žodį į savo širdį taip, kaip nori Jis, t. y. būdami pasirengę paversti jį gyvenimu, tampame viena su Juo, o Jis mumyse gimsta ir auga, ir tada mes „esame“. [...]
Bet norint tai turėti, reikia gyventi Žodžiu, priimti jį, užmiršti save, kad galėtume būti juo, iškelti jį virš visų savo minčių ir jausmų. Jis yra mūsų šviesulys, tikrasis bendrakeleivis [...] gyvenime, nes nėra geresnio pakeleivio nei Žodyje gyvenantis Jėzus. Dėl Jo mes nuolat evangelizuojamės ir skelbiame Evangeliją kitiems.

(Ch. Lubich „Trokštu būti tavo Žodžiu“, Vilnius 2010)

spausdinti

paaugliams

vaikams