Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44).

2013 05 „Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“.

„Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6,38).

Ar tau niekada nėra taip nutikę, kad gavęs iš draugo dovaną jautei būtinybę jam atsilyginti? Labiau ne dėl to, kad neliktum skolingas, bet iš tikrai dėkingos meilės? Tikriausiai, taip.

Jeigu jau tau taip atsitinka, ką ir galvoti apie Dievą, – Dievą, kuris yra Meilė.

Jis visada atsilygina už kiekvieną dovaną, kurią mes savo artimiesiems įteikiame jo vardu. Tikri krikščionys labai dažnai šitai patiria. Ir kaskart nustemba. Niekada neapsiprantama su Dievo išradingumu. Galėčiau pateikti tūkstantį, dešimtis tūkstančių pavyzdžių, galėčiau knygą parašyti. Pamatytum, koks teisingas tas įvaizdis: „saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį“ – juo norima išreikšti, kaip gausiai Dievas atsilygina, koks jo didžiadvasiškumas.

„Romoje jau buvo naktis. Pusrūsyje įrengtame bute grupelė merginų, norėjusių gyventi Evangelija, linkėjo viena kitai labos nakties. Bet štai skambutis. Kas galėtų belstis tokią vėlyvą valandą? Tarpduryje vyriškis, apimtas didžiausios panikos ir nusiminimo – kitą dieną jį su šeima turėtų išmesti iš namų, nes neįstengė susimokėti nuomos. Merginos susižvalgė ir be žodžių sutarusios atidarė stalčių, kuriame laikė į vokus sudėtas savo algų santaupas, skirtas pragyvenimui bei mokesčiams už dujas, telefoną ir elektros paslaugas. Ilgai nesvarsčiusios merginos viską atidavė tam vyrui. Tą naktį jos miegojo laimingos. Kažkas Kitas pasirūpins jomis. Bet štai dar neprašvitus suskamba telefonas. „Tuoj atvažiuoju taksi“, - jos girdi to paties vyriškio balsą. Nustebusios dėl tokios transporto priemonės pasirinkimo merginos laukia. Svečio veidas išduoda, kad kažkas pasikeitė: „Vakar vakare grįžęs namo sužinojau gavęs neįsivaizduojamą palikimą. Širdis man liepė pasidalinti jį per pusę su jumis“. Suma buvo lygiai dvigubai didesnė nei ta, kurią merginos didžiadvasiškai buvo atidavusios”.

„Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“.

Ar ir tu tai patyrei? Jei ne, prisimink, kad reikia dovanoti be išskaičiavimo, nelaukiant, kad sugrįžtų, ir bet kam, kas prašo.

Pabandyk. Tačiau daryk tai ne tam, kad pamatytum rezultatą, o iš meilės Dievui.

Man pasakysi: „Bet juk aš nieko neturiu“.

Netiesa. Jei norime, turime neišsenkančių turtų: savo laisvą laiką, širdį, šypseną, patarimą, išsilavinimą, ramybę, žodį, kuriuo galime paskatinti turinčius duoti neturintiems.

Man dar pasakysi: „Bet aš nežinau, kam duoti.“

Apsižvalgyk aplinkui: ar prisimeni tą ligonį ligoninėje, tą vis vienišą našlę, draugą, kuris buvo taip pažemintas, jaunuolį, nerandantį darbo ir visada liūdną, broliuką, kuriam reikia pagalbos, draugą kalėjime, tą abejingą mokinį? Juose tavęs laukia Kristus.

Prisiimk naują krikščionišką elgesį (o juo persmelkta visa Evangelija), kuris priešingas uždarumui ir susirūpinimui. Liaukis ieškojęs garantijos žemės gėrybėse ir remkis Dievu. Taip atsiskleis tavo tikėjimas juo, tikėjimas, kurį netrukus sustiprins tau sugrįžusi dovana.

Savaime suprantama, Dievas taip elgiasi ne tam, kad praturtintų tave arba mus visus. Jis taip daro, idant kiti, daugelis kitų, matydami mažus mūsų davimo stebuklus, darytų tą patį.

Jis taip daro todėl, kad kuo daugiau turėdami, tuo daugiau galėtume duoti; idant – kaip tikrieji Dievo gėrybių tvarkytojai – pasiektume, jog viskas cirkuliuotų mus supančioje bendruomenėje, kad apie mus būtų galima pasakyti kaip apie pirmąją Jeruzalės bendruomenę: tarp jų nebuvo vargšų (plg. Apd 4,34).

Ar nejauti, kad taip tu prisidedi kuriant tvirtą dvasinį pamatą socialinei revoliucijai, kurios pasaulis laukia?

„Duokite ir jums bus duota“. Be abejo, Jėzus visų pirma turėjo omenyje atlygį, kurį gausime Rojuje, tačiau tai, kas vyksta šiame pasaulyje, jau yra jo pradžia ir užtikrinimas.

Chiara Lubich (1978 m. birželis)

atsisiųsti

paaugliams

jaunėliams

vaikams