„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
2014 06 „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“(Mt 28,20). |
„Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“(Mt 28,20). Evangelistas Matas pradeda savo Evangeliją, primindamas, jog tas Jėzus, kurio istoriją jis imasi pasakoti, yra Dievas su mumis, Emanuelis (plg. Mt 1,23), o ją užbaigia, pateikdamas šiuos pacituotus žodžius, kuriais Jėzus pažada, kad visada pasiliks su mumis, taip pat ir po savo sugrįžimo į Dangų. Iki pasaulio pabaigos jis bus Dievas su mumis. Šiuos žodžiuos Jėzus pasakė mokiniams po to, kai patikėjo jiems užduotį eiti į visą pasaulį ir nešti jo žinią. Jis puikiai suvokė, kad išsiuntė juos kaip avis tarp vilkų, kad jiems teks iškęsti priešiškumą ir persekiojimus (plg. Mt 10, 16-22). Dėl to nenorėjo palikti vienų jų misijoje. Tad būtent tą akimirką, kai jis išvyksta, pažada pasilikti! Mokiniai daugiau nebematys jo savo akimis, nebegirdės jo balso, nebegalės jo paliesti, tačiau jis bus tarp jų, kaip ir anksčiau, net labiau nei anksčiau. Iš tikrųjų, jei lig tol jo buvimas apsiribojo tam tikra konkrečia vieta – Kafarnaumu, ežero pakrante, kalnu arba Jeruzale, – nuo dabar jis bus visur, kur tik bus jo mokiniai.Jėzus galvojo taip pat ir apie mus visus, kurie turėsime gyventi sudėtingoje kasdienybėje. Kadangi Jis – įkūnyta Meilė, tikriausiai galvojo: noriu visada būti su žmonėmis, noriu dalintis su jais kiekvienu rūpesčiu, noriu jiems patarti, noriu vaikščioti su jais gatvėmis, įeiti į jų namus, sustiprinti savo buvimu jų džiaugsmą.Dėl to norėjo pasilikti su mumis ir leisti mums pajusti savo artumą, savo jėgą, savo meilę.Luko Evangelija pasakoja, kad pamatę, kaip jis įžengė į Dangų, mokinai „didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę“ (plg. Lk 24,52). Kaip tai galėjo būti? Jie buvo pajutę šių jo žodžių realybę.Taip pat ir mes būsime džiaugsmo kupini, jei tikrai tikėsime Jėzaus pažadu: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.Šie žodžiai, paskutinieji, kuriais Jėzus kreipiasi į mokinius, ženklina jo žemiškojo gyvenimo pabaigą, o tuo pačiu metu ir Bažnyčios gyvavimo pradžią. Joje jis yra daugeliu būdų: Eucharistijoje, savo Žodyje, savo pasiuntiniuose (vyskupuose, kuniguose), vargšuose, mažutėliuose, atstumtuosiuose…, kiekviename artimajame.Mums patinka pabrėžti vieną ypatingą Jėzaus buvimą, tą, kurį jis pats – vis dar Mato Evangelijoje – mums nurodė: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18,20). Per šį buvimą jis nori apsigyventi kiekvienoje vietoje.Jei gyvename tuo, ką jis liepia, ypač jo naujuoju įsakymu, galime patirti šį jo buvimą ir už bažnyčių ribų – tarp žmonių, ten, kur jie gyvena, visur.Iš mūsų reikalaujama tarpusavio meilės, tarnystės, supratimo, dalyvavimo mūsų brolių skausmuose, troškimuose ir džiaugsmuose; meilės, kuri viską uždengia, viską atleidžia, – kuri yra tipiškai krikščioniška.Gyvenkime taip, kad visi turėtų galimybę susitikti su Juo jau šioje žemėje. Chiara Lubich (2002 m. gegužė) |