„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
2015 04 „Visiems tapau viskuo“ (1 Kor 9, 22). |
„Visiems tapau viskuo“ (1 Kor 9, 22)Korinto bendruomenei skirtame laiške, iš kurio paimtas šio mėnesio gyvenimo Žodis, Paulius turi apsiginti nuo kai kurių krikščionių jam rodomos menkos pagarbos. Jie abejojo arba neigė jo kaip apaštalo tapatybę. Pilnai pateisinęs šią kvalifikaciją tuo, kad „regėjo Jėzų Kristų“ (plg 9, 1), Paulius toliau aiškina savo nuolankaus ir kuklaus elgesio priežastį ir kodėl net atsisako bet kokio atlygio už savo darbą. Nors ir galėtų pabrėžti apaštalo įgaliojimus bei teises, jis verčiau nori būti „visų vergas“. Tokia yra jo evangelinė strategija. Jis solidarizuojasi su kiekvienos kategorijos žmonėmis tiek, kad tampa vienu iš jų dėl to, kad perduotų jiems Evangelijos naujovę. Penkis kartus pakartoja „aš pasidariau“ víena su kitu: su žydais, iš meilės jiems, jis paklūsta Mozės įstatymui, nors pats nelaiko savęs jam pavaldžiu; su ne-žydais, kurie nesilaiko Mozės įstatymo, jis gyvena taip, tarsi būtų be Mozės įstatymo, nors turi itin reiklų įstatymą – patį Jėzų; su tais, kuriuos pavadino „silpnais“ – tikriausiai, tai skrupulingi krikščionys, kurie nerimavo, ar galima valgyti stabams paaukotų gyvūnų mėsą – jis taip pat tapo silpnu, nors buvo „stiprus“ ir patiriantis visišką laisvę. Žodžiu, jis „visiems tapo viskuo“. Paulius vis kartoja, kad taip elgiasi tam, jog „laimėtų“ kiekvieną Kristui, kad vienaip ar kitaip „išgelbėtų“ bent kai kuriuos. Jis neturi iliuzijų, nepuoselėja pergalingų lūkesčių, jis gerai žino, kad tik nedaugelis atsakys į jo meilę, tačiau myli visus ir tarnauja visiems pagal pavyzdį Viešpaties, kuris atėjo „pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Kas labiau už Jėzų Kristų tapo viena su mumis? Jis, būdamas Dievas, „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“ (Fil 2,7). „Visiems tapau viskuo“Chiara Lubich šiuos žodžius padarė vienu iš kertinių savo „meilės meno“ atramų, susintetindama į išsireiškimą „tapti viena“. Jis įkūnija artimo meilės „diplomatiją“: „Jei kas nors verkia, – rašė Chiara – reikia verkti su juo. Jei džiaugiasi – džiaugtis kartu. Šitaip kryžius pasidalijamas ir nešamas nebe vienų pečių, o džiaugsmas pasidaugina ir pradžiugina daugelį širdžių. […] Tapti víena su artimu iš meilės Jėzui, turint Jėzaus meilę, kad artimasis, švelniai pažeistas Dievo meilės mumyse, panorėtų tapti víena su mumis abipusiškai apsikeičiant pagalba, idealais, projektais, palankumo jausmais […] Tai yra artimojo meilės diplomatija, kuriai nesvetima daugelis įprastinės diplomatijos išraiškos formų bei apraiškų. Dėl to sako ne viską, ką galėtų, nes tai nepatiktų broliui ir būtų nepriimtina Dievui; moka laukti, moka kalbėti, pasiekti tikslą. Dieviškoji Žodžio, tapusio kūnu tam, kad mus sudievintų, diplomatija“ (Ch. Lubich. Meditacijos, Katalikų pasaulio leidiniai 2000, p. 36). Su subtilia pedagogika Chiara nurodo ir kasdienes kliūtis, trukdančias „tapti viena“: „Kartais tai išsiblaškymai, kartais netikęs noras skubotai išsakyti savo nuomonę, netinkamu metu duoti patarimą. Kitais atvejais mes nelabai norime vienytis su artimu, manydami, kad jis mūsų meilės nesupras arba mus stabdo kiti nusistatymai prieš jį. Dar kitais atvejais mums trukdo paslėptas noras patraukti kitą į savo pusę. Todėl „reikia tikrai įveikti arba atidėti viską, kas užpildo mūsų protus ir širdis, kad galėtume tapti viena su kitais“. Tai – nuolatinė ir nenuilstanti, ištverminga ir nesavanaudiška meilė, kuri savo ruožtu pasikliauja didesne ir galingesne Dievo meile. Šios vertingos gairės gali mums padėti įgyvendinti šio mėnesio gyvenimo Žodį, nuoširdžiai išklausyti kitą, suprasti jį iš vidaus, susitapatinti su tuo, ką jis išgyvena ir jaučia, dalintis su juo rūpesčiais ir džiaugsmais: „Visiems tapau viskuo“Negalime interpretuoti šį Evangelijos kvietimą kaip kvietimą atsisakyti savo įsitikinimų, lyg nekritiškai priimtume bet kokį kito žmogaus elgesį arba neturėtume savojo gyvenimo stiliaus ar mąstymo. Jei mylėjome taip, kad tapome kitu, ir jei tai, kuo pasidalinome buvo meilės dovana ir sukūrė nuoširdų santykį, galime ir privalome išreikšti savo mintis, net ir tada, kai tai gali įskaudinti. Tačiau visada tai turi būti gilios meilės išraiška. Tapti viena nėra silpnumo požymis, nėra ramaus ir taikaus sugyvenimo paieška, o išraiška laisvo žmogaus, kuris nori tarnauti, ir tai reikalauja drąsos bei apsisprendimo. Taip pat yra svarbu suvokti, dėl ko tampama viena. Pauliaus sakinys – kaip jau anksčiau minėjome – toliau skamba taip: „...kad vienaip ar kitaip išgelbėčiau bent kai kuriuos“. Paulius pateisina savo tapimą viskuo troškimu vesti į išganymą. Tai kelias įeiti į kitą, kad išryškėtų ta gėrio ir tiesos pilnatvė, kuri jau gyvena jame, kad sudegtų galimos klaidos ir būtų pasėta Evangelijos sėkla. Tai uždavinys, kuris, anot apaštalo, nepripažįsta jokių apribojimų nei pasiteisinimų, kurio jis negali nevykdyti, nes pats Dievas jam patikėjo jį, tad turi jį atlikti „bet kokia kaina“, su tokiu išradingumu, kokį tik meilė turi. Šis siekis yra giliausias mūsų „tapimo viena“ motyvas. Politika ir verslas taip pat stengiasi būti arti žmonių, prasiskverbti į jų mintis, perprasti jų poreikius, tačiau tai visada susiję su pelno ieškojimu. Tuo tarpu „dieviškajai diplomatijai – kaip vėl pasakytų Chiara – būdinga didybė ir savitumas, gal vien tik jos vienos savitumas, yra tai, kad ji veikia siekdama kito žmogaus gėrio ir joje nėra nė šešėlio egoizmo". Tad, „tapti viena“, idant padėtume visiems augti meilėje ir prisidėtume prie visuotinės brolybės įgyvendinimo. Tai Dievo svajonė žmonijai, tikslas, dėl kurio Jėzus atidavė gyvybę. Fabio Ciardi |