„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
2017 06 „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). |
„Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21) Po Jėzaus nukryžiavimo išsigandę ir sutrikę jo mokiniai užsidarė namuose. Anksčiau jie Palestinos keliais lydėjo Jėzų, kai šis skelbė visiems, kad Dievas yra Tėvas ir nuoširdžiai myli kiekvieną žmogų. Jėzus buvo Tėvo siųstas ne vien savo gyvenimu liudyti šią didelę naujovę, bet ir atverti žmonijai kelią sutikti Dievą; Dievą, kuris yra Trejybė, meilės bendruomenė ir kuris nori šia meile apglėbti visus savo kūrinius. Jo misijos metu daugelis pamatė, išgirdo ir patyrė jo gestų gerumą ir poveikį, jo priėmimo, atlaidumo ir vilties žodžius... O štai – teismas ir nukryžiavimas. Tame kontekste Evangelija pagal Joną mums pasakoja, kaip Jėzus, trečią dieną prisikėlęs, pasirodo saviškiams ir kviečia juos tęsti jo misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“Tarsi sakytų jiems: „Pamenate, kaip dalinausi su jumis savo gyvenimu? Kaip pasotinau jūsų teisingumo ir taikos alkį bei troškulį? Kaip išgydžiau daugelio atstumtųjų ir visuomenės atmestųjų širdis bei kūnus? Kaip apgyniau neturtingųjų, našlių ir svetimtaučių orumą? Dabar jūsų eilė: skelbkite visiems Evangeliją, kurią gavote, skelbkite, jog Dievas trokšta, kad visi galėtų jį sutikti ir kad jūs visi esate broliai ir seserys.“ Kiekvienas žmogus, sukurtas pagal Dievo Meilės paveikslą, širdyje jau turi susitikimo troškimą; visos kultūros bei visuomenės siekia kurti bendrystės santykius. Tačiau kiek pastangų, kiek prieštaravimų, kiek sunkumų norint pasiekti šį tikslą! Šis gilus troškimas kasdien susiduria su mūsų silpnybėmis, mūsų uždarumu ir baimėmis, mūsų nepasitikėjimu ir vienas kito smerkimu. Vis dėlto Viešpats ir šiandien drąsiai kreipiasi į mus: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“Kaip gyventi šį mėnesį tokiu drąsiu kvietimu? Ar misija sužadinti brolybę dažnai suskaldytoje žmonijoje nėra iš anksto pralaimėtas mūšis? Vieni mes niekada to nesugebėtume, ir būtent dėl to Jėzus mums davė ypatingą dovaną, Šventąją Dvasią, kuri palaiko mūsų pastangas mylėti kiekvieną žmogų, net ir priešą. „Šventoji Dvasia, padovanota mums per Krikštą, yra meilės ir vienybės dvasia. Ji suvienijo visus tikinčiuosius su Prisikėlusiuoju ir vieną su kitu, peržengiant visus rasės, kultūros ir socialinės klasės skirtumus […]. Mūsų egoizmas stato barjerus, kuriais atsiskiriame ir dėl kurių išstumiame tą, kuris yra kitoks nei mes. [...] Tad mėginkime, klausydami Šventosios Dvasios balso, augti šioje bendrystėje, [...] įveikdami susiskaldymo daigus, kuriuos nešiojamės savyje“ (Chiara Lubich, Gyvenimo Žodis, 1994 m. sausis) Šventosios Dvasios padedami, prisiminkime ir gyvenkime šį mėnesį meilės žodžiais, pasitaikius kiekvienai – maža ar didelei – bendravimo su kitais progai: priimti, išklausyti, kentėti kartu, pasikalbėti, padrąsinti, įtraukti, rūpintis, atleisti, įvertinti... Taip atsiliepsime į Jėzaus kvietimą pratęsti jo misiją ir būsime kanalais gyvenimo, kurį Jis mums padovanojo. Tai patyrė grupė budistų vienuolių, apsilankiusių Italijoje, tarptautiniame Loppiano miestelyje, kur 800 jo gyventojų stengiasi ištikimai gyventi Evangelija. Jie buvo giliai paliesti Evangelijos meilės, kurios nepažinojo. Vienas jų pasakoja: „Palikau savo nešvarius batus už durų: ryte radau juos nuvalytus. Palikau nešvarius savo rūbus už durų: ryte radau juos išskalbtus ir išlygintus. Jie žinojo, kad man šalta, nes esu iš Pietryčių Azijos: įjungė šildymą ir davė man daugiau antklodžių... Vieną dieną paklausiau: ‚Kodėl taip darote?‘ ‚Nes tave mylime, nes norime tau gero‘ – man atsakė“. Ši patirtis atvėrė kelią naujam dialogui tarp budistų ir krikščionių. Letizia Magri |