Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44).

2019 06 „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais“ (Apd 1,8).

„Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais“ (Apd 1,8).

Apaštalų darbų knyga, parašyta evangelisto Luko, prasideda pažadu, kurį prisikėlęs Jėzus skiria apaštalams prieš juos palikdamas, kad galutinai sugrįžtų pas Tėvą: iš paties Dievo jie gausią reikalingą galią, kad tęstų žmonijos istorijoje Jo Karalystės skelbimą ir kūrimą.

Tai nereiškia, kad jie galėsią pradėti perversmą arba vieną politinę ar socialinę jėgą supriešinti su kita. Čia kalbama apie vidinį širdimi priimtos ir naujus žmones kuriančios Dievo Dvasios veikimą.

Netrukus ant apaštalų, susirinkusių drauge su Marija, nužengs Šventoji Dvasia ir jie, pradedant nuo šventosios Jeruzalės, Jėzaus žinią skleis iki žemės pakraščių.

„Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais“.

Apaštalai, o su jais ir visi Jėzaus mokiniai, siunčiami kaip liudytojai.

Išties kai kiekvienas krikščionis per Jėzų atranda, ką reiškia būti Dievo vaiku, supranta ir tai, kad yra siunčiamas. Mūsų, kaip vaikų, pašaukimas ir tapatybė pildosi per misiją, ieškant kitų brolių. Visi esame pašaukti būti apaštalais, kurie liudija savo gyvenimu ir, jei reikia, taip pat ir žodžiais.

Esame liudytojais, kuomet Jėzaus gyvenimo stilių paverčiame savu. Vadinasi, kai kiekvieną dieną savo šeimos, darbo, studijų, poilsio aplinkoje prie sutiktų žmonių artinamės su atvirumo ir dalijimosi dvasia, širdyje turėdami Tėvo projektą – visuotinę brolybę.

Marlena ir Silvano pasakoja: „Kai susituokėme, norėjome būti visus priimanti šeima. Viena iš pirmųjų mūsų patirčių yra iš prieškalėdinio laiko. Nenorėdami, kad kalėdiniai sveikinimai būtų paskubomis išsakyti prie bažnyčios, sugalvojome patys nueiti pas kaimynus su maža dovanėle. Visi buvo nustebinti ir laimingi, ypač viena šeima, kurios daugelis vengė. Jie atvėrė mums širdį, papasakodami apie savo sunkumus ir apie tai, kad daug metų niekas nebuvo atėjęs į jų namus. Apsilankymas pas juos užtruko daugiau nei dvi valandas, buvome sujaudinti, matydami tų žmonių džiaugsmą. Taip pamažu būdami atviri su visais užmezgėme santykius su daugeliu žmonių. Ne visada buvo lengva, nes kartais netikėtas apsilankymas keisdavo mūsų planus, tačiau visada buvo aišku, jog negalime prarasti šių broliškų ryšių progų. Vieną kartą mums padovanojo tortą, kurį sumanėme pasidalinti su ponia, padėjusia mums ieškoti žaislų Brazilijai. Tai ją nudžiugino, o mums buvo proga susipažinti su jos šeima. Buvome beišeiną ir ji mums pasakė: o, kad ir aš turėčiau drąsos eiti aplankyti kitų!

„Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais“.

Visi krikščionys per krikštą esame gavę Šventosios Dvasios dovaną, tačiau Ji kalba visų žmonių, nuoširdžiai ieškančių gėrio ir tiesos, sąžinei. Todėl visi galime atsiverti Šventajai Dvasiai ir leistis jos vedami. Kaip Ją atpažinti ir kaip Jos klausyti? Mums gali padėti šios Chiaros Lubich mintys: „[...] Šventoji Dvasia gyvena mumyse tarsi šventovėje, apšviesdama ir vesdama mus. Tai tiesos Dvasia, įgalinanti suprasti Jėzaus žodžius, paverčianti juos gyvais ir aktualiais, sužadinanti meilę Išminčiai, pasufleruojanti, ką ir kaip turime kalbėti. Tai Meilės Dvasia, uždeganti savo pačios meile, padaranti mus pajėgius mylėti Dievą visa širdimi, siela, jėgomis, ir mylėti visus, kuriuos sutinkame savo kelyje. Tai tvirtumo Dvasia, suteikianti drąsos ir jėgų neprasilenkti su Evangelija ir visada liudyti tiesą. [...] Su šia Dievo meile širdyje galima toli nueiti ir savąjį atradimą perteikti daugybei žmonių. Žemės pakraščiai nėra vien geografiniai. Jie nurodo, pavyzdžiui, ir į žmones šalia mūsų, kurie vis dar nėra patyrę džiaugsmo pažinti Evangeliją. Ligi jų turi siekti mūsų liudijimas. [...] Iš mūsų laukiama, kad mes iš meilės Jėzui taptume víena, visiškai išsižadėdami savęs, kol kitas, švelniai pažeistas mumyse gyvenančios Dievo meilės, panorės tapti víena su mumis, abipusiai apsikeičiant pagalba, idealais, sumanymais, palankumu. Tik tuomet galėsime duoti žodį, ir tai bus dovana abipusėje meilėje“

Letizia Magri

atsisiųsti

paaugliams

vaikams