„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
2020 12 „Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?“ (Ps 27,1). |
„Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?“ (Ps 27,1). „Netrukus po Marianos gimimo medikai jai diagnozavo smegenų traumą: ji nei kalbės, nei vaikščios. Jautėme, kad Dievas mus kvietė ją mylėti būtent tokią ir mes atsidavėme į tėviškas Jo rankas,“ – rašo jauna mama Alba iš Brazilijos. Ji tęsia: „Mariana išgyveno ketverius metus, visiems palikdama meilės žinią. Iš jos lūpų niekuomet neišgirdome žodžių tėti, mama, tačiau savo tyloje ji kalbėjo šviesą spinduliuojančiomis akimis. Negalėjome išmokyti jos žengti pirmųjų žingsnių, tačiau ji mus išmokė žengti pirmuosius meilės žingsnius – iš meilės atsisakant savęs. Mariana visai šeimai buvo Dievo dovana, kurią galime apibūdinti vieninteliu sakiniu: meilė žodžiais nepaaiškinama.“ Tai nutinka kiekvienam iš mūsų ir šiandien: mums reikia šviesos, kai patiriame, jog negalime valdyti visos savo egzistencijos, reikia nors blyksnio, kuris parodytų išeitį, nušviestų šiandienos žingsnius naujo gyvenimo link. „Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?“ Kaip liudija ši sena Psalmyno malda, mūsų svajones griaunanti skausmo, baimės, abejonių, vienatvės, nedraugiškų aplinkybių tamsa yra tai, ką patiria žmonės kiekviename žemės taške ir kiekvienoje žmonijos istorijos epochoje. Maldos autorius greičiausiai buvęs neteisingai apkaltintas, visų apleistas, laukiantis teismo. Jis laukia grėsmingo likimo išsipildymo, tačiau atsiduoda Dievui. Jis žino, kad Dievas neapleido savo tautos jai patiriant išbandymus, jis pažįsta gelbstintį Dievo veikimą, todėl jame ras šviesą, saugų ir neįveikiamą prieglobstį. Suvokdamas savo trapumą jis atsiveria pasitikėjimui Dievu, Jo artumui savo gyvenime ir ramiai laukia galutinės pergalės nenuspėjamuose Dievo meilės keliuose. „Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?“ Tai proga iš naujo įžiebti mūsų pasitikėjimą Tėvo, kuris trokšta savo vaikų laimės, meile. Jis yra pasiruošęs užsikrauti sau mūsų rūpesčius, kad neužsisklęstume savyje, bet būtume laisvi dalintis su kitais savo šviesa ir viltimi. Gyvenimo Žodis, kaip rašo Chiara Lubich, lydi mus kelyje iš tamsos į šviesą, iš aš į mes: „[...] Tai kvietimas atnaujinti tikėjimą: Dievas yra ir myli mane. [...] Susitinku su kitu asmeniu? Turiu tikėti, kad per jį Dievas turi man ką pasakyti. Atsiduodu kokiam nors darbui? Tuo momentu ir toliau pasitikiu Jo meile. Ištinka skausmas? Tikiu, kad Dievas mane myli. Ištinka džiaugsmas? Dievas mane myli. Jis yra čia su manimi, visada su manimi. Jis viską apie mane žino ir išgyvena kartu kiekvieną mano mintį, kiekvieną džiaugsmą, kiekvieną troškimą. Jis kartu su manimi pakelia kiekvieną rūpestį, kiekvieną gyvenimo išbandymą. Kaip sustiprinti šį tikrumą? [...] Ieškant Jo tarp mūsų. Jis pažadėjo būti ten, kur du ar daugiau susirinkę Jo vardu. Tad susitikime evangelinėje tarpusavio meilėje su gyvenančiais Gyvenimo Žodžiu, pasidalinkime patirtimis ir pajusime Jo buvimo vaisius: džiaugsmą, ramybę, šviesą, drąsą. Jis pasiliks su kiekvienu mūsų ir toliau jausime Jį esant arti ir kiekvieną dieną veikiant mūsų gyvenime“. Letizia Magri |