„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2021 05 ,,Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.“(1 Jn 4, 16). |
|
,,Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.“(1 Jn 4, 16). ,,Dievas yra meilė“ – tai pats ryškiausias Dievo apibūdinimas Šventajame Rašte. Šis apibūdinimas pasikartoja tik dukart ir būtent šiame tekste, laiške, kuris skamba kaip paraginimas mylėti ir yra tarsi ketvirtosios Evangelijos aidas. Laiško autorius yra mokinys, kuris liudija dvasinę apaštalo evangelisto Jono tradiciją. Jis rašo pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenei, kuri jau, deja, susiduria su skausmingu išbandymu – su nesantaika ir susiskaldymu, atsiradusiu tiek dėl paties tikėjimo, tiek ir dėl jo liudijimo. ,,Dievas yra meilė“ – Jis pats gyvena meilės pilnatvę Trejybėje ir ši Trejybės asmenų meilė per kraštus išsilieja kūriniams. Tiems, kurie Jį priima, suteikiama galia tapti Jo vaikais, turinčiais tą patį DNR – gebančiais mylėti. O Dievo meilė yra neatlygintina, ji išlaisvina iš bet kokios baimės ir nedrąsos. Kad būtų įgyvendintas tarpusavio bendrystės pažadas – kai mes pasiliekame Dieve ir Dievas pasilieka mumyse, būtina aktyviai, dinamiškai, kūrybiškai pasilikti Dievo meilėje. Dėl to Jėzaus mokiniai yra pašaukti mylėti vieni kitus, dovanoti savo gyvenimą, dalintis turtu su stokojančiaisiais. Mylint tokia meile bendruomenė išlieka vieninga, pranašiška, ištikima. ,,Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.“ Tai aiškus bei stiprus pareiškimas ir mums, kurie kartais jaučiamės tiesiog parblokšti nenumatytų ir sunkiai kontroliuojamų įvykių, tokių kaip, pavyzdžiui, pandemija ar kiti asmeniniai bei kolektyviniai sunkumai. Mes jaučiamės sutrikę ir išsigandę ir esame stipriai gundomi, užuot statę tiltus, leidžiančius susitikti, užsidaryti savyje, pastatyti sienas, apsaugančias mus nuo tų, kurie, atrodo, kelia grėsmę mūsų saugumui. Kaip yra įmanoma vis dar tikėti Dievo meile tokiomis aplinkybėmis? Ar įmanoma ir toliau mylėti? Libanietė Žosiana buvo toli nuo savo šalies tuo metu, kai išgirdo apie 2020 metų rugpjūčio mėnesį įvykusį sprogimą Beiruto uoste. Ji atveria savo širdį tiems, kurie kaip ir ji vadovaujasi Gyvenimo Žodžiu: ,,Širdyje pajaučiau skausmą, pyktį, kančią, liūdesį, sumišimą. Man kilo svarbiausias klausimas: ar neužteko viso to, ką Libanas jau patyrė iki šiol? Aš galvojau apie tą sulygintą su žeme rajoną, kuriame gimiau bei užaugau ir kuriame mano giminės ir draugai žuvo, buvo sužeisti ar perkelti kažkur kitur. Kur man žinomi pastatai, mokyklos, ligoninės buvo sugriautos. Stengiausi išlikti šalia savo mamos ir brolių bei atsakyti į daugybę žinučių žmonių, kurie taip parodė savo artumą, prisirišimą, maldą. Stengiausi išklausyti kiekvieną, kuris kalbėjo apie atsivėrusią gilią žaizdą. Aš norėjau tikėti ir TIKIU, kad susitikimai su kenčiančiaisiais yra kvietimas atsakyti meile, kurią Dievas suteikė mūsų širdims. Be ašarų aš daugelyje libaniečių, dažnai jaunų, aptikau ir šviesos, nes jie kėlėsi, dairėsi aplink ir teikė pagalbą jos reikalingiems žmonėms. Manyje kilo viltis, kad atsiras jaunimo, įsipareigojusio rimtai užsiimti politika, kadangi jie yra įsitikinę, jog išeitis yra tik rinktis tikro dialogo kelią, siekiant harmonijos ir iš naujo atrandant, kad esame broliai.“ ,,Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.“ Chiara Lubich mums pasiūlo vertingą patarimą, kaip reikia gyventi šiuo Evangelijos Žodžiu: ,,Jau nebegalima atskirti kryžiaus ir šlovės, negalima atskirti Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo. Tai du tos pačios paslapties, kad Dievas yra meilė, aspektai. Paaukoję savo kentėjimus Dievui, pabandykime apie juos daugiau nebegalvoti, bet darykime tai, ko Jis dabar iš mūsų, kad ir kur mes bebūtume, prašo. Pabandykime mylėti žmones, esančius aplink mus. Jei taip elgsimės, rezultatas mus nustebins ir net patirsime daugiau nei tikėjomės: mūsų siela bus pripildyta taikos, ramybės, džiaugsmo bei šviesos. Praturtėję šia patirtimi galėsime veiksmingiau padėti atrasti laimę savo broliams ir seserims dar nenudžiūvus jų ašaroms, padėsime jiems perkeisti visa, kas juos verčia kentėti, į ramybę. Tapsime daugeliui džiaugsmo, laimės instrumentais, tokios laimės, kurios siekia kiekvieno žmogaus širdis.“ Letizia Magri |