Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip.”
(Mk 4 26-27)

2023 03 „Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.“ (Ef 5, 8–9)

„Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.“ (Ef 5, 8–9)

Apaštalas Paulius rašo Efezo, didelio ir svarbaus miesto, kuriame anksčiau gyveno, krikštijo ir evangelizavo žmones, bendruomenei.

Tikėtina, kad jis rašo apie 62 mūsų eros metus, sėdėdamas Romos kalėjime. Taigi, apaštalas rašo pats būdamas skausmingoje situacijoje, tačiau jis tai daro ne tam, kad padėtų spręsti bendruomenėje iškylančias problemas, bet kad skelbtų jiems Dievo plano, skirto besikuriančiai Bažnyčiai, grožį.

Paulius primena efeziečiams, kad per Krikšto ir tikėjimo malonę jie perėjo iš „buvimo tamsa“ į „buvimą šviesa“, ir skatina juos nuosekliai elgtis pagal tai, ką šie žodžiai reiškia.

Pauliui tai reiškia tęsti kelionę, nuolat vis giliau pažįstant Dievą ir Jo valią mylėti. Šią praktiką diena iš dienos pradėti iš naujo.

Todėl apaštalas trokšta paskatinti efeziečius kasdien, savo kasdienybėje gyventi pagal tą pašaukimą, kurį yra gavę: kad būtų „Dievo sekėjai“ kaip „jo mylimi vaikai“, būtų šventi, būtų gailestingi.

„Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.“

Taip pat ir mes, dvidešimt pirmojo amžiaus krikščionys, esame kviečiami „būti šviesa“, bet drauge galime jaustis esantys tam netinkami, suvaržyti savųjų ribų ar parblokšti išorinių aplinkybių.

Kaip keliauti turint viltį, nepaisant tamsumų ir neaiškumų, kurie kartais, atrodo, vyrauja mūsų kelyje?

Paulius ir toliau mus drąsina: įgyvendinamas Dievo Žodis yra tai, kas mus apšviečia ir leidžia mums, gyvenant šioje sutrikusioje žmonijoje, „spindėti tarsi žiburiai“ .

Chiaros Lubich teigimu, „kaip kitas Kristus, kiekvienas vyras ir kiekviena moteris gali įnešti savo indėlį [...] į visas žmogiškosios veiklos sritis: mokslą, meną, politiką. Jei klausysimės Jo Žodžio, mes kaskart vis labiau suderinsime su Juo savo mintis, savo jausmus, savo mokymus. Jis apšviečia kiekvieną mūsų veiklą, ištiesina ir pataiso kiekvieną mūsų gyvenimo apraišką. [...] Mūsų „senasis žmogus“ visada pasirengęs atsitraukti į privačią erdvę, rūpintis smulkiais savo asmeniniais interesais, užmiršti tuos žmones, kurie yra šalia mūsų, ir neteikti reikšmės visuomenės gėriui, mus supančių žmonių poreikiams. Todėl iš naujo uždekime savo širdyse meilės liepsną ir taip įgysime naujas akis žvelgti aplinkui save“.

„Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.“

Šviesa Evangelijos, kuria gyvenama individualiai ir bendruomenėse, teikia viltį ir stiprina socialinius saitus net tada, kai didžiulės nelaimės, tokios kaip Covidas, atneša skausmą ir padidina skurdą.

Junas iš Filipinų pasakoja, kad per pačią pandemiją viena bendruomenė, kurią jis pažįsta, buvo nusiaubta gaisro taip, kad daugelis šeimų prarado viską. „Ir nors mes patys esame neturtingi, mano žmona Flor ir aš turėjome aiškų troškimą tiems žmonėms padėti. Aš papasakojau motociklininkų grupei, kuriai pats priklausau, apie situaciją, nors ir žinojau, kad jie taip pat kenčia kaip ir mes. Vis dėlto tai nesustabdė mano draugų pasiryžimo veikti: rinkome sardinių skardines, spagečius, ryžius ir kitokį kasdieninį maistą, kurį perdavėme nukentėjusiesiems nuo gaisro.

Dažnai mano žmona ir aš galvodami apie tai, ką mums atneš ateitis, prarandame drąsą, bet visada prisimename Evangelijos eilutę, kuri sako: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ . Ir nors nesame turtingi, tikime, kad visada turime kažką, kuo dėl meilės Jėzui galime pasidalinti su kitu žmogumi. Ši meilė ir motyvuoja mus tęsti nuoširdų davimą pasitikint Dievo meile “.

Taigi, svarbu leisti tai šviesai sklisti iš pačios mūsų širdies gelmės. Šios kelionės vaisiai – gerumas, teisingumas ir tiesa – yra malonūs Viešpaties akyse ir tampa stipresniu Evangelijos liudijimu nei bet kokie žodžiai, kuriuos galėtume ištarti.

Ir nepamirškime pagalbos, kurią gauname iš visų tų, su kuriais drauge keliaujame šioje Šventoje gyvenimo Kelionėje. Gėris, kurį gauname iš kitų, abipusis atleidimas, kurį patiriame, dalijimasis materialinėmis ir dvasinėmis gėrybėmis, kurį galime įgyvendinti, – tai nepaprastai svarbūs dalykai, padedantys mums liudyti viltį.

Jėzus pažadėjo: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

Jis, Prisikėlusysis, mūsų krikščioniškojo gyvenimo šaltinis, yra visada su mumis mūsų bendruomeninėje maldoje ir abipusėje meilėje. Jis sušildo mūsų širdis ir apšviečia protą.

Parengė Letizia Magri ir Gyvenimo Žodžio komanda

atsisiųsti

vaikams