„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2023 09 „Kasdien tave garbinsiu ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius“ (Ps 145, 2). |
|
„Kasdien tave garbinsiu ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius“ (Ps 145, 2). Šventojo Rašto žodžiai, skirti padėti mums šį mėnesį mūsų kelionėje, yra malda. Tai – 145 psalmės eilutė. Psalmėse atsispindi asmeninė ir kolektyvinė Izraelio tautos religinė patirtis, jai keliaujant savo istorijos kelionę ir išgyvenant kasdienio gyvenimo iššūkius. Malda, įgijusi poetinę formą, kyla į Viešpatį kaip rauda, maldavimas, dėkojimas ir šlovinimas. Taip atsiskleidžia visa emocijų ir požiūrių įvairovė, kuriuos vyrai ir moterys patiria savo santykyje su gyvuoju Dievu per visą savo gyvenimą. Svarbiausia 145 psalmės tema yra Dievo, kaip Karaliaus, tema. Psalmės kūrėjas, remdamasis savo paties patirtimi, išaukština Dievo didybę: „Didis Viešpats ir vertas didžios šlovės“ (Ps 145, 3); jis šlovina Dievo gerumą ir Jo visiems skirtą meilę: „Geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams“ (Ps 145, 9); jis pripažįsta Jo ištikimybę: „Viešpats ištikimas visais savo žodžiais“ (Ps 145, 13b); ir galiausiai jis į savo kosminį giedojimą įtraukia visa, kas gyva: „Visa, kas gyva, tešlovina jo vardą dabar ir per amžius“(Ps 145, 21). „Kasdien tave garbinsiu ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius“. Vis dėlto šiuolaikinis žmogus kartais jaučiasi suglumęs, jausdamasis apleistas ir vienišas. Jis baiminasi, kad jo gyvenimo įvykius valdo atsitiktinumas, o įvykių grandinė neturi prasmės ir tikslo. Ši psalmė teikia suraminimą, skelbdama viltį. Anot šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II, „Dievas yra Dangaus ir Žemės Kūrėjas, Jis yra ištikimas Sandoros, siejančios Jį su Jo tauta, saugotojas, Jis vykdo teisingumą prispaustiesiems, duoda duonos alkaniesiems ir išlaisvina kalinius. Jis atveria akis akliesiems, pakelia parpuolusiuosius, myli teisiuosius, apsaugo svetimšalį, palaiko našlaitį ir našlę.“ „Kasdien tave garbinsiu ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius“. Šis žodis pirmiausiai mus kviečia rūpintis asmeniniu savo santykiu su Dievu, be išlygų priimti Jo meilę ir gailestingumą, o slėpinio akivaizdoje klausytis Jo balso. Tai yra kiekvienos maldos pagrindas. Tačiau meilė Dievui niekada nėra atskirta nuo meilės artimui. Kai sekame Dievu Tėvu, konkrečiai mylėdami kiekvieną brolį ir seserį, ypač paskutiniuosius, atstumtuosius, vienišuosius, mes suvokiame Dievo Esatį savo kasdienybėje. Chiara Lubich, kuri buvo pakviesta pasidalinti savo krikščioniškąja patirtimi budistų susirinkime, ją apibendrino taip: „Visa mano patirties esmė yra tokia: kuo labiau myliu žmogų, tuo labiau atrandu Dievą ir kuo labiau atrandu Dievą, tuo labiau myliu žmogų.“ „Kasdien tave garbinsiu ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius.“ Bet yra ir kitas kelias Jį atrasti. Pastaraisiais dešimtmečiais žmonija ėmė naujai suvokti didžiulį ekologinių problemų mastą. Pripažinimo, jog reikia keistis, variklis yra jaunimas: jis propaguoja saikingesnį gyvenimo būdą, naujus vystymosi modelius ir alternatyvių energijos šaltinių paieškas. Jis taip pat pasisako už visos planetos žmonių teisę į švarų vandenį, maistą ir orą. Taip žmonės gali ne tik iš naujo atrasti savo santykį su gamta, bet ir šlovinti Viešpatį, kupini nuostabos, suvokę Jo švelnumą visai kūrinijai. Tai – Venanto M. patirtis. Būdamas vaikas gimtajame Burundyje jis prabusdavo nuo paukščių čiulbesio ir dešimtis kilometrų mišku keliaudavo į mokyklą. Jis jausdavo visišką harmoniją su medžiais, gyvūnais, upeliais, kalvomis ir su savo bendrakeleiviais. Jis jautė artumą gamtai ir tai, jog pats yra gyva ekosistemos dalis, kurioje kūrinija ir Kūrėjas yra visiškoje harmonijoje. Toks suvokimas tapdavo šlovinimu, tačiau ne vien tą akimirką, bet ir per visą dieną. O ką daryti žmonėms, kurie gyvena miestuose? Chiara Lubich į tai atsako: „Betoniniuose didmiesčiuose, pastatytuose žmonių rankomis, pasaulio šurmulyje, gamta rūpinamasi retai. Nepaisant to, jei tik norime, pakanka žvilgtelėti į žydrą dangų, atsiveriantį tarp dangoraižių viršūnių, kad prisimintume Dievą; užtenka saulės spindulio, kuriam pavyksta prasiskverbti net pro kalėjimo grotas, užtenka gėlės, pievos, vaiko veido...“ Parengė Augusto Parody Reyes ir Gyvenimo Žodžio komanda |