„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2023 11 „Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai“ (1 Tes 5, 5). |
|
„Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai“ (1 Tes 5, 5). Šviesa visada simbolizavo gyvenimą. Kasdien laukiame aušros, kuri praneša apie naują pradžią. Tiek tautų, tiek ir senovės religijų pasakojimuose, iškyla šviesos tema. Hebrajų tradicijoje yra švenčiama Šviesos šventė, kuri vadinasi Hanukkah; jos metu prisimenamas Jeruzalės šventyklos atšventinimas ir žmonių išsilaisvinimas iš pagoniškųjų kultų. Musulmonai uždega žvakes per savo pranašo gimimo šventę, kurį arabai vadina Mawlidu, o turkai – Mevlid Kandili. Induizmo tradicijoje kilo Diwalio šventė, kurios pavadinimas reiškia daugybę šviesų; ją Indijoje švenčia ir išpažįstantieji kitas religijas. Ši šventė simbolizuoja gėrio pergalę prieš blogį. Krikščionims Jėzus Kristus yra Šviesa, kuri apšviečia pasaulio tamsybes. Taigi, šviesa yra stiprų simbolinį krūvį turinti realybė, atspindinti dieviškumo buvimą, tai žmonijai ir žemei teikiama dovana. „Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai.“ Tačiau kokios yra šių dienos vaikų savybės? Viena iš jų yra „nepriklausymas nei nakčiai, nei tamsai“. Miego, apatijos atsisakymas reiškia apsisprendimą budėti. Tai meilės pasirinkimas įsikurti laike ir iki galo jį išgyventi. Primygtinis apaštalo Pauliaus kvietimas, skirtas tesalonikiečių bendruomenei, yra paskatinimas būti budriems, atsisakant bet kokios rūšies sąstingio ir abejingumo. Tuo metu, kai žmonijai ypač reikia šviesos, žmonės, kurie nepriklauso nakties tamsai, yra įpareigoti apšviesti santykius tarp žmonių, kad, kaip teigia apaštalas Paulius, nuolat su tikėjimu, meile, viltimi dovanotų save, kad taip būtų liudijamas Prisikėlusysis. Ir dar. Mums reikia kurti dar artimesnius ir tikresnius santykius su Dievu, Jo ieškoti savo sielos gelmėse, per maldą užmegzti pokalbį su Juo ir praktiškai gyventi Jo Žodžiu, o tai kaip tik ir išspinduliuoja šią šviesą. „Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai.“ Kai kada galime ir priprasti gyventi savo širdies tamsumoje arba pasitenkinti daugybe dirbtinių šviesų, galybe pasaulietinės laimės pasiūlymų. Tačiau Dievas visada kviečia mus leisti Jo šviesai šviesti mumyse ir atidžiai žvelgti į žmones bei įvykius, kad užčiuoptume juose esančius šviesos pėdsakus. Turi būti dedamos nuolatinės pastangos pasirinkti tai, kas leidžia mums atgimti, pasirinkti perėjimą iš tamsos į šviesą. Chiara Lubich rašo: „Krikščionis negali bėgti iš pasaulio, pasislėpti ar manyti, kad religija yra jo privatus reikalas. (...) Jis gyvena pasaulyje, kadangi turi įsipareigojimą, misiją, skirtą visiems žmonėms: būti ta šviesa, kuri apšviečia. Taip pat ir tu turi šią užduotį, ir jei to nedarai, tavo nenaudingumas yra kaip ta druska, netekusi sūrumo, arba ta šviesa, tapusi tamsa (Mt 5, 13–16) (...) Krikščionio užduotis yra leisti tai šviesai, kuri gyvena jo viduje, persišviesti, būti Dievo buvimo tarp žmonių ženklu“. „Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes. Nepriklausome nakčiai nei tamsai.“ Dievas yra Šviesa, ir Jį gali atrasti tie, kurie nuoširdžiai Jo ieško. Kad ir kas atsitiktų, mes niekada nebūsime atskirti nuo Jo meilės, nes mes esame Jo vaikai. Jei mes esame tuo įsitikinę, mūsų nenustebins ir nepalauš mus galintys sukrėsti įvykiai. Šių metų žemės drebėjimai Turkijoje ir Sirijoje, pražudę daugiau kaip 50 000 žmonių, apvertė milijonų žmonių gyvenimus. Tie, kurie išgyveno šias katastrofas, patyrė, kad ištisos vietinės bendruomenės bei kitų šalių žmonės tapo tais šviesą nešančiaisiais, kurie dėjo pastangas nedelsiant suteikti būtiną pagalbą ir teikti paguodą tiems, kurie prarado artimuosius, namus, prarado viską. Tamsybės niekada negalės užvaldyti tų, kurie renkasi gyventi šviesoje ir skleisti šviesą. Mums, krikščionims, tai reiškia gyvenimą su Kristumi tarp mūsų, o Jo buvimas leidžia įžvelgti gyvenimo properšą, kuri atkuria viltį, kuri skatina mus ir toliau gyventi Dievo meilėje. Parengė Patrizia Mazzola ir Gyvenimo Žodžio komanda |