„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2024 01 „Mylėk Viešpatį, savo Dievą... ir savo artimą, kaip save patį“ (Lk 10, 27). |
|
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą... ir savo artimą, kaip save patį“ (Lk 10, 27). Šių metų Maldos už krikščionių vienybę savaitė, kaip peną mąstymams, siūlo šią frazę, kurios ištakos glūdi Senajame Testamente. Pakeliui į Jeruzalę Jėzų sustabdo vienas įstatymo mokytojas ir klausia: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Taip prasideda pokalbis ir Jėzus atsako klausimu: „O kas parašyta įstatyme?“, leisdamas pačiam klausiančiajam suprasti atsakymą: meilė Dievui ir meilė artimui, kartu paėmus, yra Įstatymo ir Pranašų sintezė. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą... ir savo artimą, kaip save patį.“ „O kas gi yra mano artimas?“ – toliau klausia įstatymo mokytojas. Jėzus atsako, papasakodamas palyginimą apie gerąjį samarietį. Jis neįvardija žmonių tipų, kurie galėtų būti mūsų artimais, bet išreiškia gilia užuojauta grįstą požiūrį, kuris turėtų atsispindėti kiekviename mūsų veiksme. Mes patys turime tapti „artimu“ kitiems. Klausimas, kurį reikėtų užduoti sau, skamba taip: „O aš, kam esu artimas?“ Ir mes, lygiai kaip tas samarietis, turėtume rūpintis tais, apie kurių poreikius žinome. Leisdami sau be jokios baimės pasinerti į iškylančias situacijas, turėdami vien tik meilę, kuriai rūpi visiems padėti, palaikyti, padrąsinti. Kitame žmoguje reikia įžvelgti save ir daryti kitam tai, ką darytume sau pačiam. Tai yra taip vadinama „aukso taisyklė“, kurią randame visose religijose. Gandis ją paaiškina labai įtaigiai: „Tu ir aš esame viena. Negaliu padaryti tau ką nors bloga, nesužeisdamas savęs.“ „Mylėk Viešpatį, savo Dievą... ir savo artimą, kaip save patį.“ Chiara Lubich teigia: „Jei būname abejingi ir nekreipiame dėmesio į artimo poreikius, nesvarbu, ar jie būtų materialiniai ar dvasiniai, negalime sakyti, kad mylime artimą kaip save patį. Tuomet negalime sakyti, kad mylime jį taip, kaip mylėjo Jėzus. Bendruomenėje, kuri nori būti įkvėpta meilės, kurios mokė Jėzus, negali būti vietos nelygybei, atmetimui, apleistumui. [...] O kol „artimą“ laikysime svetimu žmogumi, kuris mums kliudo, drumsčia mūsų ramų gyvenimą, griauna mūsų planus, negalėsime sakyti, kad mylime Dievą visa širdimi.“ „Mylėk Viešpatį, savo Dievą... ir savo artimą, kaip save patį.“ Gyvenimas yra tai, kas vyksta su mumis šią akimirką. Pastebėdami aplinkinius, gebėdami įsiklausyti į kitus, galime įžvelgti įdomių dalykų ir imtis netikėtų veiksmų. Taip atsitiko ir Viktorijai: „Bažnyčioje mane labai palietė šalia sėdėjusios moters, afrikietės, balsas. Aš ją pasveikinau, pasiūliau prisijungti prie parapijos choro. Sustojome pasikalbėti. Sužinojau, kad ji yra vienuolė iš Pusiaujo Gvinėjos, keliaujanti per Madridą. Jos institucija priglaudžia paliktus kūdikius ir lydi juos iki pilnametystės, kol baigs mokyklą arba išmoks amato. Siuvimo dirbtuvės įrengtos gerai, bet trūksta siuvimo mašinų. Pasisiūliau jai padėti gauti daugiau siuvimo mašinų, pasitikėdama Jėzumi ir būdama tikra, kad Jis mus girdėjo ir paskatino mane mylėti, neskaičiuojant savo jėgų ir galimybių. Vienas mano draugas pažinojo amatininką, kuris mielai sutiko dalyvauti šioje meilės grandinėje. Jis suremontavo aštuonias siuvimo mašinas ir net surado lyginimo mašiną. Draugų pora pasisiūlė atvežti jas į Madridą, dėl to pakeisdama atostogų maršrutą ir įveikdama beveik tūkstantį kilometrų. Taip „vilties mašinos“, ilgai keliavusios sausuma ir jūra, pasiekė Malabo. Žmonės Gvinėjoje negalėjo tuo patikėti. Siuntė vien dėkingumo žinutes!“ Parengė Patrizia Mazzola ir Gyvenimo Žodžio komanda |