Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44).

2024 03 Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią” (Ps 51,12).

Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią” (Ps 51,12).

Šventojo Rašto frazė, siūloma mums šiam gavėnios laikotarpiui, yra dalis 51 psalmės, kurios 12 eilutėje randame jaudinantį ir nuolankų kreipimąsi: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“. Tekstas, kuriame sutinkame šiuos žodžius, yra žinomas kaip „Miserere“. Jame autoriaus žvilgsnis imasi tyrinėti paslėptas žmogaus sielos gelmes, kad užčiuoptų, galėtų suprasti giliausius jos niuansus. Viena vertus, mūsų santykio su Dievu neadekvatumą, bet kartu ir nepasotinamą visiškos bendrystės troškimą su Tuo, iš kurio kyla visa malonė ir gailestingumas.

„Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.”

Psalmę įkvėpė gerai žinomas Dovydo gyvenimo epizodas. Jis, Dievo pašauktas rūpintis Izraelio tauta ir vesti ją paklusnumo Sandorai keliais, neįvykdo savo misijos: po svetimavimo su Batšeba jis padaro taip, kad jos vyras hetitas Urijas, jo armijos karininkas, žūtų mūšyje. Pranašas Natanas atskleidžia Dovydui jo kaltės rimtumą ir padeda jam ją pripažinti. Tai yra akimirka, kai jis išpažįsta savo nuodėmę ir susitaiko su Dievu.

„Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.”

Psalmistas į karaliaus lūpas įdeda labai svarius prašymus, tačiau jie kyla iš jo didžiulės atgailos ir visiško pasitikėjimo dieviškuoju atleidimu: „sunaikink“, „nuplauk mane“, „apvalyk mane“. Ypač mus dominančioje eilutėje jis vartoja veiksmažodį „kurti“, tuo parodydamas, kad visiškai išlaisvinti iš žmogiško trapumo gali tik Dievas. Tai išreiškia suvokimą, kad tik Jis gali mus padaryti naujais kūriniais su „tyra širdimi“, pripildydamas mus savo gyvybę teikiančios dvasios, suteikdamas mums tikrą džiaugsmą ir radikaliai perkeisdamas mūsų santykį su Juo ir su kitais žmonėmis, su gamta ir su kosmosu, per „ištikimą dvasią“.

„Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.”

Kaip šį gyvenimo žodį mes galime pritaikyti praktiškai? Pirmas žingsnis – pripažinti, kad esame nusidėjėliai, kuriems reikia Dievo atleidimo, visiškai Juo pasitikint.

Gali atsitikti taip, kad pasikartojančios klaidos mus užkietina ir uždaro savyje. Jei taip atsitinka, pabandykime savo širdies duris palikti bent šiek tiek praviras. Penktojo dešimtmečio pradžioje Chiara Lubich taip rašė vienam asmeniui, kuris nepajėgė susitvarkyti su savo trūkumais: „Pašalinkime iš sielos visas kitas mintis ir tikėkime, kad Jėzų prie mūsų traukia nuolankus, pasitikintis Juo ir su meile atliktas mūsų nuodėmių prisipažinimas. Mes nieko kito nedarome ir neturime – tik savo nuodėmes. O Jis mūsų atžvilgiu turi tik vieną savybę – gailestingumą. Susijungti su Juo mūsų siela gali tik tada, kai Jam kaip dovaną, kaip vienintelę dovaną atiduodame ne savo dorybes, o savo nuodėmes!.. Jei Jėzus atėjo į žemę, jei tapo žmogumi, jei kažko trokšta – tai tik vieno... būti Gelbėtoju. Būti Gydytoju! Nieko kito netrokšta!“

„Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.”

Tuomet, kai jau esame išlaisvinti ir gavę atleidimą bei nepamiršdami pagalbos, kurią gauname iš kitų, – nes krikščionis stiprybės semiasi iš bendruomenės, – imkimės konkrečiai mylėti savo artimą, kad ir kas jis būtų. Chiara sako: „Iš mūsų prašoma tos tarpusavio meilės, tarnystės, supratimo, dalyvavimo brolių ir seserų skausmuose, rūpesčiuose bei džiaugsmuose; prašoma tokios meilės, tipiškos krikščioniškos meilės, kuri viską uždengia, viską atleidžia.“ Galiausiai sako popiežius Pranciškus: „Dievo atleidimas yra didžiausias Jo gailestingumo ženklas. Tai dovana, kuria kiekvienas, kuriam dovanota, yra pašauktas dalintis su visais broliais ir seserimis, kuriuos tik sutinka. Su visais tais, kuriuos Viešpats paskyrė būti šalia mūsų – su šeimos nariais, draugais, kolegomis, parapijiečiais... visiems, kaip ir mums, reikia Viešpaties gailestingumo. Gera, kai tau atleidžiama, bet jei nori. kad tau būtų atleista – atleisk ir tu. Atleisk!.. Būk Jo atleidimo, kuris išgrynina širdį ir perkeičia gyvenimą, liudytojas.“

Parengė Augusto Parody ir Gyvenimo Žodžio komanda

atsisiųsti

vaikams