„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2024 06 „Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip.” (Mk 4 26-27) |
|
„Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip.” (Mk 4 26-27) Morkaus Evangelija nori pasidalinti gerąja naujiena, kad Dievo karalystė yra Jėzaus žinios širdis. Čia ji skelbiama trumpu palyginimu, pasitelkiant sėklos įvaizdį. Sėklos, kuri, kartą pasėta į žemę, išlaisvina savo gyvybines jėgas ir duoda vaisių. O kas yra šiandien Dievo karalystė mums? Ką ji turi bendro su mūsų istorija, su mūsų gyvenimu? Asmeniniu ir bendruomeniniu, nuolat svyruojančiu tarp lūkesčių ir nusivylimų? Jei ji jau pasėta, tai kodėl nematome jos vaisių – taikos, saugumo, laimės? „Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip.” Šis Žodis mums perduoda paties Jėzaus visišką pasitikėjimą Dievu, Jo planu visai žmonijai: „Kadangi Jėzus atėjo į pasaulį ir jį nugalėjo, tai Jo karalystė jau yra čia, žemėje. Ir jos galutinis išsipildymas laikų pabaigoje jau yra užtikrintas. Bažnyčia yra bendruomenė tų, kurie tiki šia karalyste ir yra jos pagrindas“,– taip sako Chiara Lubich. Visiems tiems, kurie ją priima, ji patiki užduotį paruošti dirvą Dievo dovanos priėmimui ir puoselėti viltį – pasitikėjimą Jo meile. Chiara sako: „Juk jokios žmogiškos pastangos, jokios asketinės pastangos, jokios studijos ar intelektualiniai tyrinėjimai negali tavęs atvesti į Dievo karalystę. Tik pats Dievas, kuris ateina tavęs pasitikti, atsiskleidžia su savo šviesa ir paliečia tave savo malone. Ir nėra jokių nuopelnų, kuriais galėtum pasigirti ar jais pasikliauti ir kurie užtikrintų teisę į tokią Dievo dovaną. Karalystė tau dovanojama veltui.“ „Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip.” Palyginimas kviečia mus sėti sėklą. Nelaikyti jos sau, sėti plačiai ir su pasitikėjimu. „Ar naktį ar dieną“: karalystė auga tyliai, net mūsų naktų tamsoje. Taip pat galime kasdien prašyti: „Teateinie Tavo karalystė.“ Ūkininkui nereikia nuolat kontroliuoti sėklos. Veikiau reikia gebėjimo kantriai laukti, kol gamta natūraliai atliks savo darbą. Šis Gyvenimo Žodis atveria mus pasitikėjimui meilės galia, kuri duos vaisių savuoju laiku. Jis moko mus meno kantriai lydėti tai, kas gali augti savaime, nesibaiminant dėl rezultatų; jis leidžia mums laisvai priimti kitą žmogų dabarties akimirkoje, vertinant jo potencialą, galimybes ir gerbiant jo laiką, jo tempą. „…Likus mėnesiui iki vestuvių, sūnus paskambino mums sunerimęs ir pranešė, kad jo mergina vėl pradėjo vartoti narkotikus. Jis paprašė patarimo, ką daryti. Atsakyti buvo nelengva. Mes galėjome pasinaudoti situacija ir įtikinti sūnų palikti sužadėtinę. Bet tai neatrodė teisingas kelias. Todėl pasiūlėme jam gerai pažvelgti į savo širdį. Po to sekė ilga tyla. Ir tuomet jis ištarė: „Manau, kad galėčiau mylėti dar labiau.“ Po vestuvių jiems pavyko rasti puikų gydymo centrą su ambulatorine pagalba. Praėjo keturiolika ilgų mėnesių, per kuriuos sūnaus žmonai pavyko laikytis duoto pasižadėjimo „daugiau jokių narkotikų“. Tai buvo ilgas kelias visiems, tačiau evangelinė meilė, kurią mudu tarpusavyje stengėmės išlaikyti, net ir ašarodami, suteikė mums jėgų mylėti savo sūnų šioje keblioje situacijoje. Ši meilė galbūt padėjo ir jam suprasti, kaip mylėti savo žmoną.“ Parengė Letizia Magri ir Gyvenimo Žodžio komanda |