„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44). |
| 2024 07 „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta” (Ps 23,1). |
|
„Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta” (Ps 23,1). 23 psalmė yra viena žinomiausių ir mėgstamiausių. Tai – pasitikėjimo giesmė ir kartu džiaugsmingas tikėjimo išpažinimas. Tas, kuris meldžiasi, tai daro, kaip priklausantis Izraelio tautai, kuriai Viešpats per pranašus pažadėjo būti jos Ganytoju. Psalmininkas išreiškia savo asmeninę laimę, nes žino, kad yra saugomas Šventykloje, prieglobsčio ir malonės vietoje; bet tuo pat metu, remdamasis savo patirtimi, jis nori paskatinti ir kitus pasitikėti Viešpaties buvimu. „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta.” Ganytojo ir kaimenės įvaizdis labai brangus visai biblinei literatūrai. Norėdami jį gerai suprasti, turime mintimis nusikelti į sausringas ir uolėtas Artimųjų Rytų dykumas. Ganytojas švelniai veda savo kaimenę, nes be jo ji gali nuklysti ir mirti. Avys turi išmokti juo pasikliauti, klausydamos jo balso. Jis yra nuolatinis jų palydovas. „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta.” Ši psalmė kviečia mus stiprinti savo artimą, intymų ryšį su Dievu, patiriant Jo meilę. Kai kam gali kilti klausimas, kodėl autorius eina taip toli, sakydamas, kad „jam nieko netrūksta“? Šiais laikais sveikatos, šeimos, darbo ir t. t. problemos bei iššūkiai yra kasdieninio mūsų gyvenimo dalis. Jau nekalbant apie didžiulę kančią, kurią šiandien patiria daugybė mūsų brolių ir seserų dėl karo, klimato kaitos padarinių, migracijos, smurto... „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta.” Galbūt raktas slypi eilutėje: „nes tu esi su manimi“ (Ps 23,4). Čia kalbama apie Dievo meilės mums tikrumą, kuris visada mus lydi ir padaro taip, kad gyventume kitaip. Chiara Lubich rašo: „Viena yra žinoti, kad galime kreiptis į Esybę, kuri egzistuoja, kuri mūsų gailisi, kuri sumokėjo už mūsų nuodėmes; o visai kas kita – gyventi ir jaustis Dievo palankumo, Jo meilės centre. Ir dėl to išnyksta bet kokia baimė, vienatvė, našlaičio jausmas, bet koks netikrumas. Žmogus žino, kad yra mylimas, ir visa savo esybe pasitiki šia meile. Jis gali pasitikėdamas jai atsiduoti ir ja sekti. Viskas, kas tik gyvenime nutinka, nesvarbu – liūdna ar džiaugsminga, yra nušviečiama, žinant, kad meilė to norėjo ar tai leido.” „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta.” Jėzus išpildė šią pranašystę: Jono evangelijoje jis nedvejodamas vadina save Geruoju ganytoju. Santykis su šiuo ganytoju pasižymi asmenišku ir intymiu ryšiu: „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane” (Jn 10,14–15). Jis veda jas į savo Žodžio, kuris yra gyvenimas, ganyklas; ypač to Žodžio, kuriame yra „Naujojo įsakymo” žinutė… Ir jei tuo gyvenama – Prisikėlusiojo buvimas tampa „regimas” jo vardu, jo meilėje suburtoje bendruomenėje. Parengė Augusto Parody Reyes ir Gyvenimo Žodžio komanda |