Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“ (Mk 12,44)

2024 10 „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44).

„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“ (Mk 10, 43-44).

Jėzus keliauja į Jeruzalę ir jau trečią kartą bando paruošti mokinius dramatiškam savo kančios ir mirties įvykiui. Tačiau pasirodo, kad tie, kurie artimiausiai Jį sekė, yra nepajėgūs suprasti, kas ir kaip turi įvykti. Ir ne tik tai. Tarp pačių apaštalų kyla net konfliktas: Jokūbas ir Jonas paprašo garbės vietų „Jo šlovėje“ (Mk 10,37), o kiti dešimt tuo pasipiktina ir pradeda skųstis. Grupė susiskaldo. Tada Jėzus kantriai susikviečia juos pas save ir dar kartą pakartoja tuos naujus, šokiruojančius žodžius:

„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“

Šiose Morkaus Evangelijos eilutėse tarno–vergo įvaizdis yra augantis. Jėzus mus veda į augimą – nuo paprasčiausio prieinamumo ribotoje ir ramioje grupėje į visišką atsidavimą visiems, be išimčių. Tai yra visiškai alternatyvus ir priešingas pasiūlymas, lyginant su žmogiška valdžios samprata, kuri galbūt sužavėjo pačius apaštalus, o taip pat užkrečia ir mus.

Ar tai gali būti krikščioniškos meilės paslaptis? Chiara Lubich rašo: „Mes, krikščionys, nepakankamai vertiname, nepabrėžiame vieno Evangelijos žodžio: tarnauti. Mums jis atrodo pasenęs, senamadiškas, nevertas žmogaus, kuris duoda ir gauna, orumo. Tačiau jame yra visa Evangelijos, kuri visa yra apie meilę, esmė. O mylėti reiškia tarnauti. Jėzus atėjo ne įsakinėti, o tarnauti. Tarnauti, tarnauti vienas kitam ir yra krikščionybė, krikščionybės širdis. Ir kiekvienas, kuris paprasčiausiu būdu tuo gyvena – juk visi tai gali daryti – padaro viską, ko reikia; ir tokiu būdu, ne sustingusi nuošalyje, o tapusi gyva krikščionybė plinta kaip ugnis.“

„Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“

Susitikimas su Jėzumi Jo Žodyje atveria mums akis, kaip ir aklajam Bartimiejui, kurio istorija aprašyta tolesnėse eilutėse (Mk 10,46-52). Jėzus išlaisvina mus iš siauro žvilgsnio ir leidžia mums kontempliuoti paties Dievo horizontus, jo „naujo dangaus ir naujos žemės“ planą (Iz 65,17, Iz 66,22). Jėzus plovė kojas kitiems ir savo pavyzdžiu pakeitė dažnai visuomenėje ir net religinėje aplinkoje nusistovėjusią griežtą taisyklę, kai praktinės tarnystės užduotys buvo priskiriamos tik tam tikrai, dažnai socialiai pažeidžiamai žmonių grupei.

Krikščionys turėtų atkartoti Jėzaus elgesį pagal Jo pavyzdį, mokydamiesi iš Jo naujo gyvenimo visuomenėje stiliaus. Tai reiškia būti „tikru artimu“ kiekvienam sutiktam žmogui, nepriklausomai nuo jo žmogiškosios, socialinės ar kultūrinės padėties.

Valdensijos bažnyčios metodistų pastorius Johnas Anzianis taip teigia: „Sudedant viltis ir pasitikint Viešpačiu, kuris yra daugelio tarnas, Dievo Žodis prašo mus veikti mūsų pasaulyje, visų jo prieštaravimų akivaizdoje kaip žmones, siekiančius taikos ir teisingumo, kaip tiltų statytojus tarp tautų, padedančius joms susitaikyti.“

Taip diktatūros laikais gyveno ir rašytojas, žurnalistas, politikas bei šeimos žmogus Igino Giordanis. Apibūdindamas savo patirtį jis rašė: „Politika – pačia garbingiausia krikščioniška prasme – yra „tarnaitė“ ir neturi tapti „šeimininke“: ji neturi piktnaudžiauti, dominuoti ar diktuoti. Jos funkcija ir orumas – tarnauti visuomenei, būti veiklia meile, būti aukščiausia meilės tėvynei forma.“

Savo gyvenimo liudijimu, savo pavyzdžiu Jėzus siūlo mums sąmoningą ir laisvą pasirinkimą. Užuot gyvenę užsidarę savyje ir savo interesuose, esame kviečiami „gyventi kito žmogaus gyvenimą“, jausti tai, ką jaučia jis, nešti jo naštą ir dalytis jo džiaugsmais.

Visi turime mažų ar didelių pareigų ir įgaliojimų. Tai gali būti politikoje arba kitose visuomenės srityse, bet ir šeimoje, mokykloje ar tikėjimo bendruomenėje. Pasinaudokime savo „garbingomis vietomis“, kad patarnautume bendrajam gėriui, kurdami teisingus ir atjaučiančius žmogiškus santykius su visais.

Parengė Patrizia Mazzola ir Gyvenimo Žodžio komanda

atsisiųsti

vaikams