| 2025 06 Jūs duokite jiems valgyti!“ (Lk 9, 13) |
|
Jūs duokite jiems valgyti!“ (Lk 9, 13) Esame nuošalioje vietoje netoli Betsaidos, Galilėjoje. Jėzus kalba apie Dievo karalystę didelei miniai. Mokytojas nuvyko ten kartu su apaštalais, kad šie pailsėtų po ilgos misijos tame krašte, kur jie skelbė atsivertimą, „visur skelbdami gerąją naujieną bei gydydami“(Lk 9, 6). Išvargę, bet pilnomis širdimis jie pasakojo tai, ką patyrė. Tačiau apie juos sužinoję žmonės atvyksta ir prisijungia prie jų. Jėzus priima visus: juos išklauso, kalba, gydo. Minia didėja. Artėja vakaras, visi išalksta. Apaštalai dėl to susirūpina ir pasiūlo mokytojui logišką ir realų sprendimą: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto“ (Lk 9, 12). O Jėzus, nors pavargęs, nes jau tiek visko nuveikė, jiems atsako: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Apaštalai priblokšti. Tai neįmanoma: jie turi tik penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis – įr visa tai keliems tūkstančiams žmonių!? Mažame Betsaidos miestelyje neįmanoma gauti tiek maisto, kiek reikia; be to, jie neturėtų ir tiek pinigų, kad galėtų visa tai nupirkti. Tačiau Jėzus nori atverti apaštalams akis. Jį jaudina žmonių poreikiai ir problemos ir Jis stengiasi rasti sprendimus. Jėzus tai daro, pradėdamas nuo esamos situacijos ir pasinaudodamas tuo, kas yra. Tiesa yra tai, kad jie turi mažai, tačiau Jėzus kviečia apaštalus misijai: būti gailestingumo įrankiais Dievo, kuris galvoja apie savo vaikus. Tėvas gali įsikišti, bet Jam reikia ir jų – vaikų. Stebuklui „reikia“ mūsų iniciatyvos ir tikėjimo, tuomet Tėvas toliau visa tai augins. „Jūs duokite jiems valgyti!“ Todėl į apaštalų prieštaravimą Jėzus atsako, prisiimdamas atsakomybę; bet prašo jų atlikti ir savo dalį, kad ir kokia maža ji būtų. Jis neniekina jos mažumo. Toji dalelė neišsprendžia jų problemos; stebuklas įvyksta, bet tam reikia apaštalų dalyvavimo – su viskuo, ką jie turi ir ką gali paaukoti visų labui per Jėzų. Tai reiškia tam tikrą pasiaukojimą ir pasitikėjimą Jėzumi. Mokytojas pradeda nuo to, kas mums nutinka, kad išmokytų mus rūpintis vieni kitais. Susidūrus su kitų poreikiais jokie pasiteisinimai negalioja: „tai ne mūsų užduotis“, „aš nieko negaliu padaryti“, „jie turi patys tvarkytis, kaip ir mes visi“. Dievo sukurtoje visuomenėje palaiminti yra tie, kurie pamaitina alkstančius, aprengia vargstančius, lanko stokojančius (Mt 25, 35–40). „Jūs duokite jiems valgyti!“ Šio epizodo pasakojimas primena Izaijo knygoje aprašyto pokylio, kurį pats Dievas surengs visoms tautoms, vaizdą – kai Jis „nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Iz 25, 8). Jėzus susodino žmonės po penkiasdešimt, kaip per didžiąsias šventes. Būdamas Sūnus, Jis elgiasi kaip Tėvas ir tai išryškina Jo dieviškumą. Jis pats duos viską, net tapdamas mums maistu Eucharistijoje, naujame dalijimosi pokylyje. Susidūrusi su daugybe poreikių, iškilusių per covid-19 pandemiją, Barselonos fokoliarų bendruomenė per socialinius tinklus sukūrė grupę, kurioje buvo dalijamasi poreikiais, kaupiamos įvairios gėrybės ir ištekliai. Įspūdinga buvo matyti, kaip cirkuliuoja baldai, maistas, vaistai, buitinė technika… Grupės dalyviai liudija, kad pavieniui „galime nedaug nuveikti“, „bet visi kartu galime padaryti daug“. Net ir šiandien „Fent familia“ grupė padeda užtikrinti, kad, kaip ir pirmosiose krikščionių bendruomenėse, tarp jų nebūtų stokojančių. Parengė Silvano Malini ir Gyvenimo Žodžio komanda |