| 2025 09 „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!” (Lk 15, 6). |
|
Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!” (Lk 15, 6). Senovės rytuose piemenys skaičiuodavo iš ganyklų grįžusias avis, pasiruošę eiti ieškoti, jei kuri dingdavo. Jie net naktį drąsiai keliaudavo per dykumą, kad surastų paklydėles. Šis palyginimas – tai istorija apie praradimą ir suradimą, kurioje pabrėžiama ganytojo meilė. Jis pastebi, kad dingo avis, jos ieško, suranda ir nešasi ant pečių, nes ji nusilpusi ir išsigandusi; galbūt sužeista ir nepajėgi pati viena sekti paskui ganytoją. Jis pats parneša ją į saugią vietą ir galiausiai kupinas džiaugsmo pasikviečia kaimynus švęsti kartu. „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!” Šioje istorijoje pasikartojančias temas galima apibendrinti trimis veiksmažodžiais: pasiklysti, surasti, švęsti. Pasiklysti. Gera žinia yra tai, kad Viešpats visada išeina ieškoti pasiklydusiųjų. Dažnai pasiklystame įvairiose dykumose, kurios mus paliečia, kuriose esame priversti gyventi arba kuriose ieškome prieglobsčio: tai apleistumo, atskirties, skurdo, nesusipratimų, susiskaldymo dykumos. Ganytojas mūsų ieško ir ten; ir net, jei mes pametame jį iš akių, jis visada mus suras. Surasti. Pabandykime įsivaizduoti, kaip dykumoje piemuo karštligiškai ieško avių. Tai vaizdas, stulbinantis savo išraiškingumu. Galime suprasti džiaugsmą, kurį jaučia ir ganytojas, ir avis; o šis susitikimas sugrąžina avims saugumo jausmą, kad išvengė pavojaus. Taigi „surasti“ yra būtent dieviškojo gailestingumo aktas. Švęsti. Jis suburia savo draugus švęsti, nes nori pasidalyti savo džiaugsmu, kaip ir kituose dviejuose palyginimuose, sekančiuose po šio – apie pamestą monetą ir apie gailestingąjį tėvą. Jėzus nori, kad suprastume, kaip svarbu dalytis džiaugsmu su visais, ir apsaugo mus nuo pagundos teisti kitus. Mes visi esame Jo „surasti“. „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“ Šis Gyvenimo Žodis yra kvietimas mums būti dėkingiems už Dievo gailestingumą, kurį Jis rodo mums kiekvienam asmeniškai. Džiaugsmas ir džiūgavimas kartu su visais mums pateikia vienybės įvaizdį, kai nėra priešpriešos tarp „teisiųjų“ ir „nusidėjėlių“, o dalijamės visi vieni kitų džiaugsmu. Chiara Lubich rašo: „Tai kvietimas suprasti Dievo širdį, tikėti Jo meile. Kadangi esame linkę skaičiuoti ir matuoti, kartais įsivaizduojame, kad ir Dievui mus mylėti tam tikru momentu gali nusibosti. [...] Tačiau Dievo logika nėra tokia kaip mūsų. Dievas visada mūsų laukia: iš tiesų mes teikiame Jam didžiulį džiaugsmą kiekvieną kartą tada, – net begalybę kartų – kai pas Jį sugrįžtame.“ „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“ Kartais mes galime būti ganytojais, vieni kitų globėjais, kurie su meile eina ieškoti tų, kurie atitolo nuo mūsų, nuo mūsų draugystės, nuo mūsų bendruomenės; ieškoti atstumtųjų, prarastųjų, mažutėlių, kuriuos gyvenimo išbandymai nustūmė į mūsų visuomenės paribį. „Kai kurie mokiniai pamokas lankydavo tik retkarčiais, – pasakojo vienas mokytojas. – Laisvu nuo pamokų laiku eidavau į netoli mokyklos esantį turgų: tikėjausi juos ten sutikti, nes girdėjau, kad jie ten dirba, norėdami užsidirbti pinigų. Vieną dieną pagaliau juos pamačiau ir jie nustebo, kad pats išėjau jų ieškoti. Buvo apstulbę – suprato, kokie jie svarbūs visai mokyklos bendruomenei. Jie vėl pradėjo reguliariai lankyti mokyklą ir tai buvo tikra šventė visiems.“ Parengė Patrizia Mazzola ir Gyvenimo Žodžio komanda |