| 2025 10 „Pagalba man ateina iš VIEŠPATIES, kuris padarė dangų ir žemę“ (Ps 121, 2). |
|
„Pagalba man ateina iš VIEŠPATIES, kuris padarė dangų ir žemę“ (Ps 121, 2). Kas gyvenime kada nors nėra pasijutęs bejėgis? Tai išgyvena ir 121 psalmės autorius. Jis, patirdamas sunkias aplinkybes, klausia savęs, kur galėtų gauti reikiamą pagalbą. Atsakymas – jo tikėjimo Dievu, kuriuo jis pasitiki, patvirtinimas. Tas psalmininko įsitikinimas, su kuriuo jis kalba apie Viešpatį, saugantį ir globojantį kiekvieną žmogų ir visą tautą, išreiškia tikrumą, kuris gali kilti tik iš gilios asmeninės patirties. „Pagalba man ateina iš VIEŠPATIES, kuris padarė dangų ir žemę.“ Likusi psalmės dalis iš tiesų yra galingo ir mylinčio Dievo, sukūrusio visa, kas egzistuoja, ir saugančio tai dieną ir naktį, skelbimas. „Tavo kojai suklupti Jis neleis, – tas, kuris tave globoja, budi“ (Ps 121, 3), – teigia psalmininkas, trokšdamas įtikinti skaitytoją. Apimtas sunkumų autorius pakėlė akis (Ps 121, 1), ieškodamas atramos už savo artimiausios aplinkos ribų, ir rado atsakymą. Jis patyrė, kad pagalba ateina iš To, kuris sumanė ir sukūrė kiekvieną tvarinį, nuolat juos remia ir niekada neapleidžia (Ps 121, 8). Psalmininkas tvirtai tiki šiuo Dievu, kuris dieną ir naktį saugo visą tautą – jis yra „Izraelio globėjas“ (Ps 121, 4). Tiki tiek tvirtai, kad negali nesidalinti šia žinia su kitais. „Pagalba man ateina iš VIEŠPATIES, kuris padarė dangų ir žemę.“ Neapibrėžtumo, kančios ir nežinomybės akimirkomis, teigia Chiara Lubich, „Dievas nori, kad tikėtume Jo meile ir prašo mūsų Juo pasitikėti. Jis nori, kad pasinaudotume šiomis sunkiomis aplinkybėmis, kad parodytume Jam, jog tikime Jo meile. O tai reiškia – tikėti, kad Jis yra mūsų Tėvas ir rūpinasi mumis; Jam atiduoti visus savo rūpesčius; perkelti juos ant Jo pečių.“ Bet kaip Dievo teikiama pagalba pasiekia kiekvieną iš mūsų? Šventajame Rašte pasakojama daugybė epizodų, kuriuose tai konkrečiai įgyvendinama per veiksmus vyrų ir moterų, tokių kaip Mozė, Elijas, Eliziejus ar Estera, kurie buvo pašaukti būti Dievo rūpesčio įrankiais – dėl tautos ar konkretaus asmens. Mes taip pat, jei „pakelsime akis“, pastebėsime žmonių, sąmoningai ar ne, ateinančių mums į pagalbą, veiksmus, būsime dėkingi Dievui, iš kurio galiausiai kyla viskas, kas gera (Jis sukūrė kiekvieno mūsų širdį), ir galėsime tai liudyti kitiems. Žinoma, sunku tai suvokti, jei esame užsidarę savyje ir sunkiomis akimirkomis galvojame tik apie tai, kaip galime jas ištverti patys, vien savo jėgomis. Tačiau, kai atsiveriame, apsidairome aplinkui ir pakėlę akis atrandame, kad ir mes galime būti Dievo, besirūpinančio savo vaikais, įrankiais. Suprantame kitų poreikius ir galime jiems būti vertinga pagalba. „Pagalba man ateina iš VIEŠPATIES, kuris padarė dangų ir žemę.” Rodžeris iš Kosta Rikos pasakoja: „Vienas mano pažįstamas kunigas perduoda man žinią, kad pas mane užsuks žmogus pasiimti suaugusiems skirtų sauskelnių. Jas parūpino mūsų solidarumo grupė, kuriai aš priklausau, kai sužinojome, kad vienam parapijiečiui jų reikia. Laukdamas jo pamačiau vieną kaimynę einančią pro šalį. Jos padėtis buvo labai sunki. Atidaviau jai paskutinius septynis kiaušinius, kuriuos turėjau, ir dar pridėjau kitų maisto produktų. Ji labai nustebo, nes neturėjo nieko valgyti nei sau, nei savo vyrui, nei vaikams. Aš jai priminiau Jėzaus kvietimą: „Prašykite ir jums bus duota“, pabrėždamas, kad Jis rūpinasi mūsų poreikiais. Ji grįžo namo laiminga ir dėkinga Dievui. Po pietų atėjo kunigo atsiųstas asmuo. Pasiūliau jam kavos. Jis buvo sunkvežimio vairuotojas. Mums besišnekučiuojant paklausiau jo, ką jis veža. „Kiaušinius“, – atsakė vyriškis. Ir atidavė man dovanų trisdešimt du kiaušinius“. Parengė Silvano Malini ir Gyvenimo Žodžio komanda |