| 2025 12 „Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą.“ (Iz 52, 10) |
|
„Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą.“ (Iz 52, 10) Ištremta į Babiloną Izraelio tauta prarado viską: savo žemes, savo karalių, šventyklą – kartu su galimybe garbinti savo Dievą, kuris kadaise išvedė juos iš Egipto. Bet štai pranašo balsas skelbia stulbinantį pranešimą: atėjo laikas grįžti namo. Dievas dar kartą galingai įsikiš ir ves izraelitus per dykumą atgal į Jeruzalę; o visos žemės tautos bus šio nuostabaus įvykio liudininkės: „Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą.“ Ir šiandien žiniasklaidoje gausu nerimą keliančių pranešimų: žmonės praranda darbus, sveikatą, saugumą ir orumą – ypač jaunimas. Jų ateičiai gresia pavojus dėl karo, skurdo, kurį sukelia klimato kaita jų šalyse; ištisos tautos yra netekusios žemės, taikos, laisvės. Tai tragiškas scenarijus, apimantis visą planetą, atimantis žadą ir užtemdantis horizontą. Kas mus išgelbės nuo sunaikinimo viso to, ką manėme turintys? Viltis, atrodo, neturi pagrindo. Tačiau pranašo žinia skirta ir mums: „Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą.“ Šie pranašo žodžiai atskleidžia, kad Dievas veikia ir asmeninėje, ir visuomeninėje istorijoje; jis kviečia atverti akis ir pamatyti Dievo išganymo plano ženklus. Iš tikrųjų Dievas jau veikia: nuoširdžiame mokytojo auklėjamajame darbe, verslininko sąžiningume, administratoriaus teisingume, sutuoktinių ištikimybėje, vaiko apkabinime, slaugytojo švelnume, močiutės kantrybėje, vyrų ir moterų drąsoje taikiai priešintis nusikalstamumui, bendruomenės svetingume. „Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą.“ Artinasi Kalėdos. Šiame nekaltame ir beginkliame Kūdikėlyje darkart galime atpažinti kantrų ir gailestingą Dievo buvimą žmonijos istorijoje; ir tai liudyti savo prieš srovę einančiais pasirinkimais: „[...] tokiame pasaulyje kaip mūsų, kur vyrauja kova, kur galioja stipriausiojo, gudriausiojo, nesąžiningiausiojo įstatymas; pasaulyje, kuriame kartais viskas atrodo paralyžuota materializmo ir savanaudiškumo gniaužtuose, tokiame pasaulyje atsakymas yra artimo meilė. Tai yra tas vaistas, kuris gali jį išgydyti.[...] Tai tarsi dieviškos šilumos banga, sklindanti ir plintanti, prasiskverbianti į santykius tarp žmonių, tarp grupių ir pamažu keičianti visuomenę“, – taip rašo Chiara Lubich. Kaip ir Izraelio tautai, taip ir mums, tai yra laikas leistis į kelionę, palanki proga žengti ryžtingą žingsnį link tų – jaunų ar senų, vargšų ar migrantų, bedarbių ar benamių, ligonių ar kalinių – link tų, kurie laukia artumo ir rūpesčio gesto, liudijančio apie švelnų, bet veiksmingą Dievo meilės buvimą tarp mūsų. Šiandien ribos, už kurių galima skleisti šią vilties žinią, yra ne tik geografinės, kurios dažnai tampa sienomis ar skausmingomis karo fronto linijomis, bet ir kultūrinės bei egzistencinės. Be to, veiksmingas indėlis siekiant įveikti agresiją, vienatvę ir atskirtį gali būti skaitmeninės bendruomenės, kuriose dažnai „gyvena“ jauni žmonės. Kaip rašo Kongo poetas Henri Boukoulou: „[...] O, dieviškoji viltie! Šiandien šioje desperatiškoje vėjo raudoje pamažu jau gimsta pirmosios gražiausio meilės eilėraščio eilutės. O rytoj... rytoj – išauš viltis!“ Parengė Letizia Magri ir Gyvenimo Žodžio komanda |