| 2026 03 „Kelkitės, nebijokite!“ (Mt 17, 7) |
|
„Kelkitės, nebijokite!“ (Mt 17, 7) Kartu su Jėzumi Petras, Jonas ir Jokūbas užkopia į aukštą kalną. Ten jie pamato Mokytojo šlovę ir išgirsta Tėvo balsą, pripažįstantį Jėzų kaip sūnų. Tai nepaprasta patirtis – akis į akį su Dievu, leidžianti Jo kūriniams pažinti Jį jo šlovėje. Iš baimės mokiniai parpuola ant žemės, bet Jėzus juos paliečia ir prabyla: „Kelkitės, nebijokite!“ Veiksmažodis „keltis“ yra tas pats, kuris Evangelijoje dažnai vartojamas Prisikėlimui išreikšti; lygiai taip pat kaip ir žodis „Nebijokite“ – tai pirmasis žodis, kuriuo Prisikėlusysis po pasisveikinimo kreipiasi į moteris prie tuščio kapo (Mt 28, 10; Mt 28, 5). Jėzaus žodžiai, stiprūs ir aiškūs, yra tvirtas kvietimas į naują gyvenimą, kurį jo rankos prisilietimu mokiniai galėjo pradėti. Mus taip pat kartais stabdo baimės, slegia gyvenimo išbandymai, situacijos be išeities. Negalime pasikliauti vien savo jėgomis, kad iš naujo atrastume norą liudyti, bet veikiau Dievo malone, kuri visada mus lydi. Chiara Lubich rašo: „Kas nepatiria išbandymų? Jie pasireiškia nesėkme, skurdu, depresija, abejonėmis, pagundomis… Taip pat baugina mus supanti materialistinė ir individualistinė visuomenė su savo karais, smurtu, neteisybe... Susidūrus su šiomis situacijomis, gali kilti abejonė: kur dingo Dievo meilė? Jėzus tikrai patyrė kiekvieną skausmą, prisiėmė kiekvieną mūsų išbandymą... Jis yra Meilė, o meilė išveja bet kokią baimę. Kaskart, kai mus apima baimė, prislegia skausmas, galime atpažinti ten slypinčią tikrąją realybę: tai Jėzus, kuris pasirodo, tampa matomas, juntamas… Leiskime jam įeiti į mūsų gyvenimą. Ir tada toliau gyvenkime taip, kaip Dievas nori, kad gyventume – eidami mylėti savo artimo. Atrasime, kad Jėzus visada yra Meilė. Tada galėsime Jam pasakyti kaip ir mokiniai: „Tikrai Tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 33).“ „Kelkitės, nebijokite!“ Tas, kuris savo gyvenime sutiko Dievą, buvo sužavėtas Jo buvimo, paliestas ir išgydytas Jo Žodžio. Dažnai šiame dieviškame nuotykyje mus lydi krikščionių bendruomenės liudijimas ir suteikia mums drąsos pakilti, išeiti už savo pačių ribų, tęsti savo kelionę su Jėzumi ir broliais bei seserimis. Štai jaunos sirės liudijimas: „Praėjusių metų pabaigoje mano šalis išgyveno labai sunkų laikotarpį: mano miestą užklupo chaoso ir baimės banga. Labai nerimavau dėl savo šeimos, draugų ir savęs. Tokioje netikrumo atmosferoje stengiausi išlaikyti viltį Dieve, stengiausi išlikti stipri nepaisant visko. Dar prieš šiuos įvykius kartu su jaunimu, su kuriuo stengiuosi gyventi pagal Evangeliją, buvome suplanavę keletą projektų, skirtų remti skurstančias šeimas, dalijant maisto paketus ir vykdant kitas iniciatyvas. Tačiau situacija privertė mus laikinai sustabdyti visą veiklą. Po keleto dienų mums vėl pavyko susijungti; tame susitikime mes vieni kituose vėl radome jėgų ir drąsos. Nusprendėme nepasiduoti baimei, bet pasitikėti Jėzumi ir tęsti pradėtą kelią. Bendru tikėjimu mums pavyko padėti daugiau nei 40 šeimų, kurioms tikrai reikėjo paramos. Nepaisant šių sunkumų, jautėme, kad Dievo meilės ir mūsų vienybės dėka iš tiesų galime kažką pakeisti.“ „Kelkitės, nebijokite!“ Po to, kai su Jėzumi užkopėme į kalną, kad susitiktume su Dievu ir išgirstume Jo balsą, su Juo galime ir nusileisti, kad „grįžtume į lygumą, kur sutinkame daugybę brolių, slegiamų sunkumų, ligų, neteisybės, nežinojimo, materialaus ir dvasinio skurdo“ (Popiežius Pranciškus). Net ir kaip krikščionių bendruomenė mes galime kentėti ir pasimesti; bet šis Žodis mus skatina veikti kartu, kad visiems atneštume „mūsų patirties su Dievu vaisius, dalindamiesi gauta malone“ (Popiežius Pranciškus). Parengė Letizia Magri ir Gyvenimo Žodžio komanda |