„Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. [...] |
| 2026 05 „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 21–22). |
|
„Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 21–22). Velykų rytą pasirodęs Marijai Magdalietei, tos pačios dienos vakare Prisikėlusysis pirmą kartą pasirodo savo mokiniams. Pirmoji jų reakcija – džiaugsmas, persmelktas ramybės, tos tikros ramybės, kurią gali suteikti tik Jis (Jn 14, 27): „Ramybė jums“ (Jn 20, 21). Džiaugsmas ir ramybė yra Dvasios vaisiai (Gal 5, 22). Ir tikrai Jėzus iš karto jiems sako: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22). „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Šventoji Dvasia ne tik įgalino mokinius atlikti tą pačią misiją, kurią Tėvas patikėjo Jėzui, bet ir „atkūrė“ juos, atnaujino jų žmogiškumą. Prisikėlusysis kvėpė į juos, ir šis gestas yra tas pats kaip ir Kūrėjo veiksmas, kai Jis kvėpė į iš žemės dulkių sukurto žmogaus šnerves (Pr 2, 7). Kaip kūrinija yra nuolatinis Tėvo meilės ženklas, palaikantis visą visatą, taip ir naujoji kūrinija, sukurta Prisikėlusiojo per Šventąją Dvasią, nuolat palaiko žmoniją jos kelyje į Karalystę. Šio mėnesio Gyvenimo Žodis primena mums, kad savo gyvenime turime didžią galimybę: tapti „kitu Jėzumi“. Tai galioja kiekvienam iš mūsų atskirai, bet dar labiau bendruomenėje. Jėzus savo mokiniams kalba daugiskaita: juk tik kartu, visi nariai su savo specifiniais bruožais, gali „atkurti“ mistinį Jėzaus kūną. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Kaip vaikai Sūnuje, mes turime tą patį pašaukimą kaip ir Jėzus: atėję iš Tėvo prieglobsčio, pas Jį esame pašaukti ir sugrįžti, kartodami pasaulyje Jo veiksmus ir žodžius bei lydimi Šventosios Dvasios malonės. Jei atsiveriame šiai dovanai, ir mes galime kartu su Pauliumi tvirtinti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Todėl šis Žodis kviečia mus gilinti savo ryšį su Šventąja Dvasia tiek maldoje, tiek ir kasdieniniame gyvenime, „klausantis Jos balso“ ir prisimenant, kad: „Be Šventosios Dvasios Dievas yra tolimas, Kristus lieka praeityje, Evangelija yra negyva raidė, Bažnyčia yra tik organizacija, o misija – propaganda. Tačiau Šventojoje Dvasioje visata pakyla ir dejuoja, laukdama Karalystės gimimo, prisikėlęs Kristus yra čia, dabartyje, Evangelija yra gyvybės galia, Bažnyčia reiškia trejybinę bendrystę, o misija yra Sekminės“, – sako Popiežius Pranciškus, cituodamas Laodikėjos metropolitą Ignacą. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Andrea yra paauglys, išgyvenantis egzistencinę krizę: abejonės dėl gyvenimo prasmės, baimė dėl ateities ir patiriamas trapumas atrodo kaip neįveikiami kalnai, todėl jis dažnai jaučiasi nusivylęs ir nelaimingas. Kažkas pasiūlo jam susitikti ir pasikalbėti su Chiara Lubich. Prieš pat susitikimą Andrea išgirsta, kaip Chiara tyliai ištaria žodžius „Šventoji Dvasia“, ir supranta, kad ji meldžiasi. Pokalbio metu jis jaučiasi giliai suprastas, išklausytas ir priimtas toks, koks yra. Ir atgauna ramybę: ne todėl, kad jo problemos staiga išnyko, bet todėl, kad dabar yra su kuo jomis pasidalinti. „Iš Chiaros ne tik gavau konkrečią pagalbą, – po daugelio metų prisipažino Andrea, – bet ir išmokau gyvenimo būdo: būti arti kenčiančiųjų, jautriai ir supratingai, nesmerkdamas, kaip tai darytų Jėzus.“ Visa tai įgyvendinti gali tik Šventoji Dvasia, jei ją priimame ir leidžiame Jai veikti mūsų viduje. Parengė Claudio Cianfaglioni ir Gyvenimo Žodžio komanda |