Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

„Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra.“ (Apd 4, 32).

Šiais žodžiais Apaštalų darbų autorius nusako pirmosios krikščionių bendruomenės Jeruzalėje gyvenimą (žr. taip pat: Apd 2, 42; 5,12–16). Regime išryškėjant nuostabų jos gyvybingumą ir dvasinį dinamizmą, maldą ir liudijimą, o svarbiausia – nepaprastą vienybę, kurios Jėzus troško kaip išskirtinio savo Bažnyčios bruožo ir jos vaisingumo sąlygos.
Kadangi tiems, kurie priima Jėzaus žodžius, per Krikštą suteikiama Šventoji Dvasia yra meilės ir vienybės dvasia, Ji suvienija visus tikinčiuosius su Prisikėlusiuoju ir vienas su kitu, įveikdama visus rasių, kultūrų ir luomų skirtumus.

„Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra.“

Bet įsižiūrėkime į šią vienybę atidžiau.
Visų pirma Šventoji Dvasia, veikianti tarp tikinčiųjų, suvienija jų širdis ir protus, padėdama jiems pakilti aukščiau savo požiūrių, nusistatymų, minčių ir jausmų, trukdančių vienybei.
Iš tikrųjų didžiausia kliūtis vienybei yra mūsų individualizmas, prisirišimas prie savo idėjų, minčių, požiūrio ar skonio. Mūsų egoizmas sukuria barjerų, kurie mus izoliuoja ir atskiria nuo tų, kurie yra kitokie nei mes.

„Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra.“

Šventosios Dvasios sukurta vienybė neišvengiamai atsispindėjo tikinčiųjų gyvenime. Protų ir širdžių vienybė buvo įgyvendinta ir išreikšta konkrečiu solidarumu: dalijantis gėrybėmis su tais broliais ir seserimis, kurie stokoja. Kaip tik todėl, kad jų vienybė buvo tikra, jie negalėjo leisti, jog vieni jų bendruomenėje gyventų visko pertekę, o kitiems trūktų būtiniausių dalykų.

„Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra.“

Kaip mes galime gyventi šio mėnesio Žodžiu? Jis pabrėžia bendrystę ir vienybę, kurios taip aiškiai prašo Jėzus, suteikęs mums Šventosios Dvasios dovaną jai įgyvendinti.
Tad, įsiklausydami į Šventosios Dvasios balsą, visais lygiais stengsimėsaugti šioje bendrystėje. Visų pirma – dvasios lygiu, įveikdami mūsų viduje glūdinčiussusiskaldymo pradus. Juk būtų akivaizdi prieštara, pavyzdžiui, jei trokštumevienybės su Jėzumi ir tuo pat metu būtume susiskaldę tarpusavyje, atsiskyrę vieni nuo kitų, elgtumės individualistiškai, kiekvienas žiūrėdamas tik savęs, kitą smerkdamas ar net atmesdamas. Mums reikia iš naujo atsiversti į Dievą, kuris nori mūsų vienybės.Be to, šis Gyvenimo Žodis padės mums dar aiškiau suprasti, koks nesuderinamaskrikščioniškas tikėjimas su savanaudišku naudojimusi materialinėmisgėrybėmis. Padės mums iš tiesų solidarizuotis su stokojančiais tiek, kiek mums leidžia išgalės.Kadangi viena šio mėnesio savaitė skirta maldai už krikščionių vienybę, Gyvenimo Žodis tepaskatins mus melstis ir sustiprinti vienybės ir besidalijančiosmeilės saitus su broliais ir seserimis iš įvairių Bažnyčių: juk per Krikštą esame gavę vieną tikėjimą ir vieną Kristaus dvasią.

Chiara Lubich (1994 m. sausis)

atsisiųsti

paaugliams

vaikams